Les Six

„Les Six“ (liet. Šešetas) arba „Groupe des Six“ (liet. Šešių narių grupė) – šešių Monparnase gyvenusių ir kūrusių kompozitorių grupė, sudaryta iš penkių prancūzų ir šveicaro. Pavadinimas, kurį įkvėpė rusų kompozitoriaus suburta penkių kompozitorių grupė, prancūziškai vadinta „“ (liet. Penkių narių grupė), prigijo po dviejų 1920 m. išleistų muzikos kritiko Anri Kolė straipsnių žurnale „Comœdia“. Šešeto muzika dažnai laikoma atsaku į Richardo Vagnerio muzikinį stilių ir Klodo Debiusi bei Moriso Ravelio .

Le Groupe des six, 1922 m., paveikslas. Šiame aštuonių žmonių paveiksle pavaizduoti tik penki iš „Les Six“; paveikslo tapyme nedalyvavo. Centre – pianistė . Kairėje, iš apačios į viršų: , Darijus Mijo, Artūras Honegeris, Žanas Vineris. Dešinėje stovi , Žanas Kokto, sėdi .

„Les Six“ nariai – (1899–1983 m.), (1888–1979 m.), Artūras Honegeris (1892–1955 m.), Darijus Mijo (1892–1974 m.), (1899–1963 m.) ir (1892–1983 m.).

Les nouveaux jeunes

1917 m., kai dėl Pirmojo pasaulinio karo daugelis teatrų ir koncertų salių buvo uždarytos, rašytojas ir dailininkas nusprendė rengti koncertus Huyghens gatvėje 6, dailininko Emilio Leženo studijoje. Pirmojo iš šių renginių metu studijos sienos buvo papuoštos P. Pikaso, A. Matiso, F. Ležė, A. Modiljanio ir kitų menininkų drobėmis. Čia skambėjo Eriko Sati, A. Honegerio, Ž. Oriko ir L. Diurėjaus muzika. Šiame koncerte E. Sati kilo mintis suburti aplink save kompozitorių grupę, kuri būtų vadinama Les nouveaux jeunes (liet. Naujasis jaunimas).

Les Six

Pasak D. Mijo:

[A. Kolė] visiškai savavališkai pasirinko šešis vardus: Ž. Oriko, L. Diurėjaus, A. Honegerio, F. Pulenko, Ž. Taifer ir mano, nes mes buvome pažįstami, bičiuliavomės ir dalyvavome tose pačiose muzikinėse programose, nesvarbu, kad mūsų temperamentai ir charakteriai visiškai nesutapo! Ž. Orikas ir F. Pulenkas sekė Ž. Kokto idėjomis, A. Honegeris – vokiečių romantizmu, o aš – Viduržemio jūros regiono lyrika!

Tačiau tai tik viena iš „Groupe des Six“ atsiradimo versijų. Kiti autoriai, pavyzdžiui, muzikologė Ornela Volta, pabrėžė, kad Žanas Kokto siekė tapti avangardinės muzikos grupės lyderiu, panašiai kaip kubistų ir siurrealistų grupės, prieš tai susikūrusios dailės ir literatūros srityse, kurių pagrindiniai atstovai buvo Pablas Pikasas, ir Andrė Bretonas. Tai, kad E. Sati paliko „Nouveaux jeunes“ nepraėjus nė metams po grupės įkūrimo, Ž. Kokto laikė „dangaus dovana“, dėl kurios viskas išsipildė: sakoma, kad jo 1918 m. išleistas leidinys „Gaidys ir arlekinas“ (pranc. Le Coq et l'Arlequin) davė jai pradžią.

Po Pirmojo pasaulinio karo Žanas Kokto ir „Les Six“ pradėjo lankytis bare, vadinamame „La Gaya“, kuris persikėlus į didesnes patalpas persivadino į „Le Bœuf sur le Toit“ (liet. Jautis ant stogo). Kadangi senosiose patalpose buvo sukurtas garsusis D. Mijo baletas, naujasis baras pavadintas būtent šio baleto vardu. Per nauju pavadinimu pavadinto baro atidarymo vakarą pianistas Žanas Vineris grojo Džordžo Geršvino ir kūrinius, o Ž. Kokto ir D. Mijo grojo mušamaisiais. Vėliau bare lankėsi impresarijus Sergejus Diagilevas, dailininkas Pablas Pikasas, kino režisierius , dainininkė Džeinė Batori, aktorius ir dainininkas . Kitas dažnas svečias buvo jaunas amerikiečių kompozitorius , kurio kompozicijoms „Les Six“ nariai darė įtaką vėlesniais metais.

Bendradarbiavimas

Nors grupė nebuvo susibūrusi tam, kad kartu kurtų kompozicijas, per 36 metus pasitaikė šeši atvejai, kai bent keli grupės nariai kartu dirbo prie to paties projekto. Tik vienu iš šių atvejų dalyvavo visa „Groupe des Six“; kai kuriais kitais atvejais dalyvavo ir grupei nepriklausantys kompozitoriai.

Ž. Orikas ir F. Pulenkas prisidėjo prie visų šešių projektų, D. Mijo – prie penkių, A. Honegeris ir Ž. Taifer – prie trijų, o L. Diurėjus – tik prie vieno.

1920 m.: L'Album des Six

1920 m. grupė išleido bendrą fortepijoninių kūrinių albumą „L'Album des Six“ (liet. Šešių narių albumas). Tai vienintelis kūrinys, kuriam muziką kūrė visi šeši „Les Six“ kompozitoriai.

1. Prélude (1919 m.) – Ž. Orikas
2. Romance sans paroles, Op. 21 (1919 m.) – L. Diurėjus
3. Sarabande, H 26 (1920 m.) – A. Honegeris
4. Mazurka (1914 m.) – D. Mijo
5. Valse in C, FP 17 (1919 m.) – F. Pulenkas
6. Pastorale, Enjoué (1919 m.) – Ž. Taifer

1921 m.: Les mariés de la tour Eiffel

1921 m. penki grupės nariai kartu sukūrė muziką Ž. Kokto baletui „Les mariés de la tour Eiffel“ (liet. Vestuvių šventė prie Eifelio bokšto), kurį vėliau pastatė šokio ansamblis „Ballets suédois“. Iš pradžių Ž. Kokto pasiūlė šį projektą Ž. Orikui, bet kadangi Ž. Orikas nespėjo jo užbaigti pakankamai greitai, kad tilptų į repeticijų grafiką, jis padalijo darbą kitiems „Les Six“ nariams. L. Diurėjus, kurio tuo metu nebuvo Paryžiuje, nusprendė nedalyvauti. Premjera sukėlė viešą skandalą, prilygstantį 1913 m. „“ (liet. Pavasario apeigos) baletui. Nepaisant to, „Les mariés de la tour Eiffel“ buvo įtrauktas į „Ballets suédois“ repertuarą visus 1920-uosius.

1. Overture (liepos 14 d.) – Ž. Orikas
2. Marche nuptiale – D. Mijo
3. Discours du General (polka) – F. Pulenkas
4. La Baigneuse de Trouville – F. Pulenkas
5. La Fugue du Massacre – D. Mijo
6. La Valse des Depeches – Ž. Taifer
7. Marche funèbre – A. Honegeris
8. Quadrille – Ž. Taifer
9. Ritournelles – Ž. Orikas
10. Sortie de la Noce – D. Mijo

1927 m.: L'éventail de Jeanne

1927 m. Ž. Orikas, D. Mijo ir F. Pulenkas kartu su dar septyniais kompozitoriais, nepriklausančiais „Les Six“, sukūrė baletą vaikams „L'éventail de Jeanne“ (liet. Žanos gerbėjas).

1. Fanfare – Morisas Ravelis
2. Marche – Pjeras Oktavas Feru
3. Valse –
4. Canarie – Aleksis Rolanas-Manuelis
5. Bourrée – Marselis Delanua
6. Sarabande –
7. Polka – D. Mijo
8. Pastourelle – F. Pulenkas
9. Rondeau – Ž. Orikas
10. Kermesse-Valse –

1949 m.: Mouvements du coeur

1949 m. Ž. Orikas, D. Mijo ir F. Pulenkas kartu su dar trimis kompozitoriais parašė dainų rinkinį baritonui arba bosui ir fortepijonui „Mouvements du coeur: Un hommage à la mémoire de Frédéric Chopin, 1849–1949“ (liet. Širdies judesiai: duoklė Frederikui Šopenui, 1849–1949 m.). Jam žodžius parašė Luiza Levek de Vilmora. Rinkinys buvo skirtas Frederiko Šopeno mirties šimtmečiui paminėti.

1. Prélude –
2. Mazurka – F. Pulenkas
3. Valse – Ž. Orikas
4. Scherzo impromptu –
5. Étude – Leo Prežė
6. Ballade nocturne – D. Mijo
7. Postlude: Polonaise – Anri Sogė

1952 m.: La guirlande de Campra

1952 m. Ž. Orikas, A. Honegeris, F. Pulenkas, Ž. Taifer ir dar trys kompozitoriai kartu sukūrė orkestrinį kūrinį „La guirlande de Campra“ (liet. Kampros girlianda).

1. Toccata – A. Honegeris
2. Sarabande et farandole –
3. Canarie – Aleksis Rolanas-Manuelis
4. Sarabande – Ž. Taifer
5. Matelote provençale – F. Pulenkas
6. Variation –
7. Écossaise – Ž. Orikas

1956 m.: Variations sur le nom de Marguerite Long

1956 m. Ž. Orikas, D. Mijo, F. Pulenkas ir dar penki kompozitoriai sukūrė orkestrinį rinkinį, pavadintą „Variations sur le nom de Marguerite Long“ (liet. Margerit Long vardo variacijos), skirtą pianistei pagerbti.

1. Hymne solennel –
2. Variations en forme de Berceuse pour Marguerite Long –
3. La Couronne de Marguerites, Valse en forme de rondo – D. Mijo
4. Nocturne –
5. Sérénades –
6. Intermezzo –
7. Bucolique, FP. 160 – F. Pulenkas
8. ML (Allegro: Finale) – Ž. Orikas

Atrinkta atskirų „Les Six“ narių muzika

• D. Mijo Salade; premjera įvyko 1924 m. grafo Etjeno de Bomono spektaklyje
• Ž. Taifer La nouvelle Cythère; parašyta 1929 m. baleto trupei „Ballets Russes“ ir nepastatyta dėl staigios S. Diagilevo mirties
• Ž. Oriko Cinq bagatelles
• F. Pulenko baletas Les biches (1922–1923 m.)
• F. Pulenko Le Bal Masqué, kantata pagal Makso Džeikobo eilėraščius (baritonas, ansamblis) (1932 m.)
• D. Mijo Scaramouche
• D. Mijo Le bœuf sur le toit
• A. Honegerio Sonate pour violon seul
• A. Honegerio Danse de la chèvre, solo fleitai
• Ž. Taifer Sonate champêtre, obojui, klarnetui, fagotui ir fortepijonui

Šaltiniai

1. Bialek, Mireille (2012 m. gruodžio mėn.). „Jacques-Émile Blanche et le Groupe des Six“ (PDF). La Gazette des Amis des Musées de Rouen et du Havre (15). p. 7. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
2. Collet, Henri (1920-01-16). „La Musique chez soi (XII): Un livre de Rimsky et un livre de Cocteau – Les Cinq russes, les Six français, et Erik Satie“. Comœdia. p. 2.
3. Collet, Henri (1920-01-23). „La Musique chez soi (XIII): "Les 'Six' français – Darius Milhaud, Louis Durey, Georges Auric, Arthur Honegger, Francis Poulenc et Germaine Tailleferre“. Comœdia. p. 2.
4. Hartopp, Guy (2017). „Paris. A Concise Musical History“. docplayer.net. Vernon Pres. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
5. Ivry, Benjamin (1996). Francis Poulenc. London: Phaidon Press. ISBN ..
6. Hurard-Viltard, Eveline (1989). „Jean Cocteau et la musique à travers «Le Coq et l'Arlequin»“ (PDF). Revue de l’Université de Bruxelles. Université Libre de Bruxelles. pp. 85ff. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
7. Stéphane, Roger (1964). Portrait souvenir de Jean Cocteau. Tallandier. p. 63–67. ISBN .{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
8. Thomson, Virgil (2016). Virgil Thomson. New York: Library of America & Penguin Random House. p. 135–136. ISBN .
9. Ross, Alex (2007). The Rest is Noise. Listening to the Twentieth Century. New York: Picador. p. 110. ISBN .
10. Stacey, Lee; Henderson, Lol, eds. (2013). Encyclopedia of Music in the 20th Century. New York: Routledge. p. 631 https://books.google.com/books?id=m8W2AgAAQBAJ&dq=Virgil+Thomson+Encyclopedia&pg=PA631. {{}}: Missing or empty |title= ()
11. „Virgil Thomson“. Encyclopedia Britannica.
12. . Suarchyvuotas originalas 2010-09-29.
13. Schmidt, Carl B. The Music of Francis Poulenc (1899-1963 m.): A Catalogue. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.