Laukstyčių pilis

Laukstyčių pilis, Laukstetų pilis (vok. Lochstädt) – pilis XIII a. antrojoje pusėje Vokiečių ordino pastatyta strategiškai svarbioje prūsų sembų vietovėje – Sembos kyšulyje ant Aismarių šiaurinio kranto, į šiaurę nuo Piliavos, prie buvusios protakos iš marių į Baltijos jūrą, į pietus nuo buv. Kaliningrado srities kaimo Pavlovo (rus. Павлово).

Laukstyčių pilis vok. Lochstädt
Laukstyčių pilis 1900 m.
Laukstyčių pilis 54°42′25″š. pl. 19°57′07″r. ilg. / 54.7069702°š. pl. 19.9518585°r. ilg. / 54.7069702; 19.9518585 (Laukstyčių pilis)
Laiko juosta: ()
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Baltijsko rajonas
Įkūrimo data	1299 m.
Vikiteka	Laukstyčių pilis

Istorija

Lietuvių mokslininkai gelbsti lituansitikos paveldą sugriautoje Laukstyčių pilyje, 1945

Vietovė Lochstete minima nuo 1299 m. Kryžiuočiai XIII a. apie septintąjį dešimtmetį sugriovė sembų pilį ir pastatė savo, iš pradžių medinę, devintame dešimtmetyje – mūrinę. Apie 50 x 50 m kvadratinis plotas buvo apjuostas mūro siena, viduje pastatytas , koplyčia, ūkiniai pastatai, pilies šiaurės rytiniame kampe – pagrindinis bokštas, pačiose mariose – danskeris, su pilimi jį jungė dengta ). Greta pilies įrengtas priešpilis. Iš Laukstyčių pilies buvo kontroliuojama Aismarių ir pajūrio laivyba.

Nuo 1305 m. pilyje rezidavo komtūras, XIV a. joje įkurta riterių prieglauda. 1429 m. pilyje mirė Heinrichas fon Plauenas. Laukstyčių sąsiaurį visiškai apnešus smėliu XV a. pabaigoje pilis prarado karinę reikšmę. Prūsijos karaliaus Frydricho I įsakymu XVIII a. pr. per 1700–1721 m. Šiaurės karą nugriauti du korpusai ir didysis bokštas, pusiau apgriautas danskeris, išardyta galerija, gynybinė siena. Akmenys ir plytos panaudotos Piliavos tvirtovei statyti. 1884 m. pilis pertvarkyta į mokyklą. Po 1888 m. gaisro sunyko priešpilis. XX a. pr. pilis suremontuota. Pilis nukentėjo per 1945 m. TSRS–Vokietijos kariuomenių kovas dėl Piliavos. Po karo iki 1989 m. ją sugriovė Kaliningrado sritis gyventojai – ieškota Gintaro kambario. 2000 m. liekanos su rūsiais visiškai išgriautos.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pilyje buvo paslėpta dalis Prūsijos slaptojo valstybės archyvo Karaliaučiuje dokumentų. 1945 m. vasarą P. Pakarklio ekspedicija rado svarbios lituanistikos ir prūsistikos – K. Donelaičio „Metai“, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubuhne) rankraščius.

Literatūra

1. Oskar Schlicht, Das Westliche Samland, H. 1., Fischchausen, Sankt Adalbert, Lochstädt, Dresden, Kolbe und Schlicht, 1919
2. Georg Dehio, Handbuch der Deutschen Kunstdenkmäler, neu bearb. von Ernst Gall, Deutschordensland Preussen, unter Mitw. von Bernhard Schmid und Grete Tiemann, München; Berlin, Deutscher Kunstverlag, 1952
3. Handbuch der historischen Stätten, Ost- und Westpreussen, hrsg. von Erich Weise, Stuttgart, Kröner, 1981, (unveränd. Nachdr. d. 1. Aufl. 1966)
4. Walter Dignath, Herbert Ziesmann, Die Kirchen des Samlandes. Eine Dokumentation, Leer, Rautenberg, 1987,
5. Tadeusz Jurkowlaniec, Gotycka rzeźba architektoniczna w Prusach, Wrocław, Ossolineum, 1989,
6. Juri Iwanow, Königsberg und Umgebung, Dülmen, Laumann-Verl., 1994,
7. Anatolij Bachtin, Gerhard Doliesen, Vergessene Kultur. Kirchen in Nord-Ostpreussen. Eine Dokumentation, 2. Aufl., Husum, Husum, 1998,

Šaltiniai

1. Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Laukstyčių pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 615 psl.