Kula (antropologija)

Kula – resiproksinių forma, žinoma iš Trobriando salų, esančių šalia Papua Naujosios Gvinėjos. Šią sąvoką išgarsino britų antropologas Bronislavas Malinovskis savo knygoje „Vakarinės Ramiojo vandenyno dalies argonautai“ (1922 m.), vėliau ją plėtojo prancūzas Marselis Mosas knygoje „Dovana“ (1924 m.). Šis žodis trobrianiečių kalba, reiškia apsikeitimą, dovanojant iš kriauklių pagamintus papuošalus.

Kriauklių apyrankės mwali, naudojamos kula mainuose

Pasak antropologų, kula tai kompleksinis tarpgentinių resiproksinių mainų, apipintų mitais, maginėmis apeigomis ir institucionalizuotų paprotinės teisės institucijomis, pavyzdys (panašus į Ramiojo vandenyno pakrantės indėnų ). Kula tipo resiproksiniams apsikeitimams tarp gausybės kultūriškai labai skirtingų salų ir jose gyvenančių genčių (300–500 km plote) naudojami du kriauklių papuošalai: raudonų kriauklių karoliai soulava ir baltų kriauklių apyrankės mwali. Didžiuliai, tūkstantiniai tokių karolių ir apyrankių rinkiniai keliauja priešingomis kryptimis: soulava – pagal laikrodžio rodyklę, mwali – prieš. Gavęs dovanų, pvz., soulava, turi atidovanoti davėjui atitinkamos vertės mwali, o gautąjį papuošalą stengiamasi toliau perduoti, kad būtų palaikomas ryšys su kaimyninės salos gyventojais. Kol papuošalai apsuka visą ratą, praeina 4-5 metai. Toks dovanojimas neturi jokios tiesioginės utilitarinės reikšmės, bet palaiko socialinę tvarką tarp salyno gyventojų. Dalyvaujantieji viešuose kula mainuose savo gentainių atžvilgiu įgija didesnį prestižą. Kiti melaneziečių socialiniai institutai, pvz., politinė lyderystė, giminystė, rangų sistema, namų ūkiai, yra tiesiogiai susiję su kula.

Šaltiniai

1. Vytis Čiubrinskas. SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS TEORIJOS. Kaunas: VDU, 2007.