Kuba didelė ilga ir siaura šalis besidriekianti įstrižai Karibų jūros ribų ir ją skiria nuo Meksikos įlankos Nuo žemyno

Kuba – didelė, ilga ir siaura šalis, besidriekianti įstrižai Karibų jūros ribų, ir ją skiria nuo Meksikos įlankos. Nuo žemyno salą skiria Jukatano sąsiauris (vakaruose) ir Floridos sąsiauris (šiaurėje), o nuo – Priešvėjinis sąsiauris. Kubos sala nusidriekusi šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi 1200 km, jos plotis 35–200 km. Tai didžiausia sala Didžiųjų Antilų salyne. Salos kranto linijos ilgis 3735 km. Krantai vingiuoti, gausu pusiasalių: Sapatos, , . Tarp jų įsiterpusios Batabano, Gvakanajabo, Gvantanamo ir kt. įlankos. Krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai, daug kur pelkėti; yra smėlėtų paplūdimių (prie Havanos, Varadero). Kubos salą supa daug nedidelių salelių: Sabanos-Kamaguėjaus salynas, Kanareoso salynas, ; taip pat nemaža Chuventudo sala. Kartu su kitomis pakrančių salomis ir rifais kranto linijos ilgis daugiau kaip 11 000 km.

Paviršius

Šalyje būdingas lygumų ir kalvotų aukštumų reljefas. Salos pietryčiuose per 250 km nusidriekę aukščiausi saloje Siera Maestros kalnai, iškylantys 2005 m aukštį (Turkino kalnas). į šiaurės rytus ir rytus nuo jų yra neilgi (aukštis iki 1231 m) bei Sierra del Purialio (aukštis iki 1181 m) kalnai. Juos nuo Siera Maestros kalnų skiria Kauto upės slėnis. Salos centrinėje dalyje iškilę Eskambrajaus kalnai (aukštis iki 1140 m), o vakaruose – , sudaryta iš Siera de los Organoso ir Siera del Rosarijo kalnagūbrių. Chuventudo salos paviršius kalvotas, iškyla iki 310 m aukščio.

Kubos paviršius susidaręs daugiausia iš karbonatinių uolienų (jų klodo storis kai kur siekia 6000 m). Siera de los Organoso kalnagūbryje būdingi karstiniai dariniai – kūgiškos kalvos (mogotai), karstiniai slėniai (Vinjaleso slėnis), poljos, ponorai. Šalyje yra daugiau kaip 10 000 karstinių urvų; ilgiausias urvas – Grande Kaverna de Palmaritas (ilgis 48 km), giliausias – Sima Kuba-Magjarasas (gylis 390 m). netoli Matansaso pasižymi įvairiaspalvių stalaktitų ir stalagmitų gausa. Kuboje pasitaiko žemės drebėjimų.

Klimatas

Kuboje būdingas jūrinis tropinis klimatas. Išskiriami du metų – sausasis, trunkantis nuo lapkričio iki balandžio bei lietingasis, kuris tęsiasi nuo gegužės iki spalio (tuo metu iškrenta 75–80 % metinės kritulių normos). Didesniojoje šalies dalyje per metus iškrenta 750–1250 mm kritulių, o šiaurės rytiniuose kalnų šlaituose – iki 2000 mm (dėl pasatų įtakos. Nuo rugpjūčio iki spalio nereti uraganai.

Vidutinė metinė oro temperatūra svyruoja apie 25–26 °C. Vėsiausia būna sausį-vasarį 19-26 °C, o liepą-rugpjūtį įšyla iki 32 °C.

Vidaus vandenys

Kubos upės trumpos, nevandeningos, smarkiai priklauso nuo laikotarpio: vasarį-balandį labai nusenka, dalis išdžiūsta, o liūčių metu ištvinsta. Šalies rytuose upių daugiau, ten teka ilgiausia upė – Kautas (ilgis 370 km). Vakaruose, kur būdingas karstinis reljefas, yra požeminių upių, be to, daug karstinių ežerų (didžiausias – Laguna del Tesoro ežeras). Yra lagūninių ežerų (didžiausias – ); kai kurių vanduo sūrus. Upių slėniuose įrengti drėkinimui skirti tvenkiniai (Sasos, Alakraneso, Hanabaniljos. Pietinė pakrantė pelkėta, Sapatos pusiasalyje yra didelė Sapatos pelkė. Šalies šiaurėje ir vakaruose yra mineralinių versmių, turinčių sieros ir radono junginių, Chuventudo saloje – magnio junginių.

Dirvožemiai

Kuboje būdingi blizgažemiai, geltonžemiai, rytuose slūgso geležaliuminžemiai ir rūgštžemiai. Pajūrio lygumose yra derlingi verstžemiai, o pelkėtoje p. pakrantėje – šlynžemiai ir salpžemiai.

Gyvoji gamta

Šalyje vyrauja daugiausia savanos, kserofitiniai krūmynai, retmiškiai, tiesa, didelė dalis jų sukultūrinta. Rytuose yra drėgnųjų visžalių atogrąžų miškų, kalnuose – spygliuočių miškų. Iš viso miškai užima – 17 % Kubos ploto. Pietinėse pakrantės apžėlusios mangrovėmis.

Saloje stambių gyvūnų nėra, būdingi smulkūs žinduoliai – šikšnosparniai, graužikai , , iguanos ir kiti driežai, vėžliai, krokodilai, kelių rūšių gyvatės. Jūrų pakrantėse ir upėse sutinkami . Gausu paukščių, dalis jų čia atskrenda žiemoti.

Dėl miškų kirtimo, kalnakasybos, žemės ūkio šalies gamta smarkiai pakitusi. Nacionaliniai parkai užima 2,6% Kubos teritorijos. Trys iš jų: , Aleksandro fon Humbolto ir Vinjaleso slėnio yra UNESCO pasaulio paveldo objektai.

Šaltiniai

Kubos geografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 161 psl.

[1] Kubos geografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 161 psl.