Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Krūminiai dantys (lot. dentes molares) – dantys, esantys dantų lanko užpakalinėje dalyje, patys paskutiniai dantys. Tai patys didžiausi ir sudėtingiausi dantys. Turi keletą gumburų ir skirti maistui trinti.

Viršutiniai krūminiai dantys turi 3-4 gumburus, cuspis dentis. Jei yra keturi gumburai, tai du išsidėsto prieanginėje pusėje ir du liežuvinėje, jei gumburai tik trys – du gumburai išsidėsto prieanginėje pusėje. Taip pat viršutiniai krūminiai dantys gali turėti tris šaknis – jos išsidėsto kaip gumburai. Antropologijoje, lyginamojoje anatomijoje ir paleontologijoje gumburai turi konkrečius pavadinimus: protokonusas (cuspis mesiolinqualis), eokonusas (cuspis mesiovestibularis), metakonusas (cuspis distovestibularis) ir hipokonusas (distolinqualis). Neretai ant protokonuso, gomurinėje pusėje būna pridėtinis gumburėlis – Karabelio, tai tam tikrą genetinį pagrindą turintis požymis, gerai žinomas antropologijoje. Žmogus iš viso turi 8 kaplius.

Apatinių krūminių dantų vainikas turi 4-6 pastovesnius gumburus. Lietuvių populiacijoje dažniausiai pirmasis krūminis turi 5 gumburus, antrasis – 4. Apatiniai krūminiai dažniausiai turi tik dvi šaknis. Pagrindiniai gumburai taip pat turi pavadinimus: vidinis prieanginis – eokonidas (cuspis mesiovestibularis), vidinis liežuvinis – metakonidas (cuspis mesiolinqualis), tolimasis prieanginis – hipokonidas (cuspis distovestibularis) ir tolimasis liežuvinis – entokonidas (cuspis distolinqualis).

Žmogus turi 12 krūminių dantų, tačiau 25 procentams žmonių paskutiniai krūminiai dantys („protiniai“) gali neišdygti, ir tai yra normalu.

Šis straipsnis apie anatomiją yra . Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.