Kosovo mūšis

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Kosovo mūšis
Data 1389 m. liepos 15 d. Vieta Kosovas, Brankovičių žemė Rezultatas Neaiškus Dideli abipusiai nuostoliai Serbijos darbo jėgos sumažėjimas būsimose kampanijose
Konflikto šalys
Osmanų imperija	Moravijos Serbija Brankovičių žemė Bosnijos karalystė Muzakų kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
† Bajazitas I	† (tikriausiai)  †
Pajėgos
27 000–30 000 didesnė sąmata – iki 40 000	12 000/15 000–20 000 didesnė sąmata – iki 25 000
Nuostoliai
Labai dideli nuostoliai	Labai dideli nuostoliai

Kosovo mūšis arba Amzelfeldo mūšis (serb. Boj na Kosovu) įvyko 1389 m. birželio 28 d. dabartinio Prištinos miesto apylinkėse. Serbams vadovavo kunigaikštis (Lazar Hrebeljanović) iš Kruševaco, kuris dieną prieš mūšį buvo karūnuotas serbų imperatoriumi. Osmanams vadovavo . Jį mūšio metu nužudė serbų ir riteris Milošas Obiličius, kuriam pavyko prasibrauti į osmanų stovyklą. Kunigaikštį Lazarą osmanai paėmė į nelaisvę ir nužudė.

Mūšio aplinkybės

Kosovo mūšis – Adam Stefanović, 1870

Nors mūšis prie Maricos upės 1367 ar 1371 m. dabartiniame Graikijos ir Turkijos pasienyje tarp serbų karaliaus (Vukašin Mrnjavčević) kariuomenės ir sultono osmanų kariuomenės serbų istorijai buvo žymiai lemtingesnis, Kosovo mūšis laikomas lemiamu serbų kovoje su osmanais. Tarp Maricos mūšio ir Kosovo mūšio vyko dar keletas mūšių, kuriuos laimėdavo tai serbai (1381 m. prie Paračino, 1387 m. Hercegovinoje), tai osmanai (1386 m. Nišo užėmimas). Kosovo mūšyje 1389 m. sprendėsi ar osmanams pavyks savo įtakos sferą išplėsti ir į senasias serbų žemes.

Abi kariuomenės mūšiui buvo gerai pasirengusios. Po paskutinio mūšio prieš osmanus 1387 m., kurį laimėjo serbai, kunigaikštis Lazaras nesitikėjo greito susidūrimo su osmanais, nes 1389 m., t. y. tais pačiais metais kaip ir Kosovo mūšis, surengė žygį į Vengriją. Gavęs netikėtą naujieną apie naują osmanų žygį, Lazaras susitaikė su priešininkais Vengrijoje ir jų sąjungininkais. Kreipėsi pagalbos į vengrus, žadėdamas pripažinti Vengrijos karaliaus viršenybę. Oficialaus atsakymo nebuvo sulaukta. Tai vėliau tapo serbų legendų ir mitų pagrindu, kuriuose teigiama, kad stipri Vengrija esą palikusi serbus likimo valiai, tikėdamasi viena likti Balkanų valdove.

Į kunigaikščio Lazaro pagalbos prašymą atsiliepė tik Bosnijos karalius (Tvrtko I. Kotromanić), atsiuntęs savo karvedį (Vlatko Vukotić), kunigaikštis (Vuk Branković), valdęs dabartinio Kosovo ir Skopjės teritorijose bei kryžiuočių riteriai iš Vokietijos, Prancūzijos ir Vengrijos.

Kunigaikščio Lazaro krikščionių stovykloje susirinko iki 25 000 riterių ir karių, tiems laikams didelė kariuomenė (pvz., 1415 m. per Šimtametį karą kovėsi 20 000 prancūzų ir 40 000 anglų). Tarp jų buvo apie 15 000 kunigaikščio Lazaro karių.

Turkų pusėje sultonas Muradas I surinko iki 40 000 karių. Didžioji jų dalis buvo iš Anatolijos, o dalį sudarė Murado vasalai krikščionys, serbų kunigaikščiai iš Makedonijos.

Abi armijos mūšyje patyrė didelių nuostolių. Abiejų kariuomenių vadai ir Lazaras, ir neteko gyvybių, o jų armijų likučiai pasitraukė iš mūšio lauko. Murado sūnus Bayezid nužudė savo jaunesnįjį brolį Yakubą Çelebi, išgirdęs apie jų tėvo mirtį, tapdamas vieninteliu Osmanų sosto įpėdiniu.

Mūšio pasekmės

Serbai praradę kariuomenę, ilgainiui nebegalėjo veiksmingai ginti savo teritorijos, o tai sudarė sąlygas osmanams užkariauti visus Balkanus.

Vengrija bandė išnaudoti mūšio padarinius ir plėtė savo įtaką šiaurinėje Serbijoje, o osmanai atnaujino grobiamuosius žygiu pietų Serbijoje jau 1390–1391 m.

Stefanas Lazarevičius, Lazaro sūnus, tapo ištikimu Bayezido sąjungininku ir prisidėjo prie daugelio būsimų Bayezido karinių veiksmų, įskaitant Nikopolio mūšį. Kai kurie serbų feodalai toliau kovojo su osmanais, o kiti buvo integruoti į Osmanų feodalinę hierarchiją. Smederevo užėmimas 1459 m. birželio 20 d. žymi viduramžių Serbijos valstybingumo pabaigą.

Išnašos

1. (Fine 1994, p. 410)
   Thus since the Turks also withdrew, one can conclude that the battle was a draw.
2. (Emmert 1990, p. ?)
   Surprisingly enough, it is not even possible to know with certainty from the extant contemporary material whether one or the other side was victorious on the field. There is certainly little to indicate that it was a great Serbian defeat; and the earliest reports of the conflict suggest, on the contrary, that the Christian forces had won.
3. Waley, Daniel; Denley, Peter (2013). Later Medieval Europe: 1250-1520. Routledge. p. 255. ISBN . „The outcome of the battle itself was inconclusive.“
4. Oliver, Ian (2005). War and Peace in the Balkans: The Diplomacy of Conflict in the Former Yugoslavia. I.B.Tauris. p. vii. ISBN . „Losses on both sides were appalling and the outcome inconclusive although the Serbs never fully recovered.“
5. Binns, John (2002). An Introduction to the Christian Orthodox Churches. Cambridge University Press. p. 197. ISBN . „The battle is remembered as a heroic defeat, but historical evidence suggests an inconclusive draw.“
6. Emmert 1991, p. 4.
7. Humphreys 2013, p. 46.

Šaltiniai

• Fine, John V. A. (1994). The Late Medieval Balkans: A Critical Survey from the Late Twelfth Century to the Ottoman Conquest. University of Michigan Press. ISBN .
• Emmert, Thomas Allan (1990). Serbian Golgotha: Kosovo, 1389. East European Monographs. ISBN .
• Emmert, Thomas (1991). „The Battle of Kosovo: Early Reports of Victory and Defeat“. In Vucinich, Wayne; Emmert, Thomas (eds.). (PDF). University of Minnesota Press. ISBN . Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-03-01. Nuoroda tikrinta 2021-06-30.
• Humphreys, Brendan (2013). The Battle Backwards A Comparative Study of the Battle of Kosovo Polje (1389) and the Munich Agreement (1938) as Political Myths (PDF) (Thesis).