Konstantinas Makovskis

Konstantinas Makovskis
K. Makovskio autoportretas, 1856 m.
Gimė	1839 m. birželio 20 d. Maskva
Mirė	1915 m. rugsėjo 17 d. (76 metai) Sankt Peterburgas
Veikla	tapytojas
Vikiteka	Konstantinas Makovskis

Konstantinas Makovskis (rus. Константи́н Его́рович Мако́вский; 1839 m. birželio 20 d. – 1915 m. rugsėjo 17 d.) – rusų tapytojas, romantinio akademizmo atstovas.

Biografija

Konstantinas Makovskis gimė 1839 m. birželio 20 d. (liepos 2 d. pagal tuo metu Rusijoje galiojusį Julijaus kalendorių) Maskvoje. Jo tėvas Jegoras buvo buhalteris ir tapytojas mėgėjas, paveikslų kolekcionuotojas. Tėvo protėviai buvo atsikėlę iš Lenkijos, o motinos Liubovės tėvas buvo muzikinių instrumentų gaminimu užsiėmęs vokietis iš Pomeranijos. Konstantinas buvo vienas iš penkių šeimos vaikų. Jo du broliai, Vladimiras ir Nikolajus, ir sesuo Aleksandra tapo tapytojais. K. Makovskis 1851−1858 m. mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, kurios vienas steigėjų buvo jo tėvas. 1858−1863 m. mokslus pratęsė Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Joje 1862 m. buvo apdovanotas mažuoju aukso medaliu už paveikslą „Dmitrijaus Apsišaukėlio šalininkų Boriso Godunovo sūnaus nužudymas “. 1863 m. jis dalyvavo keturiolikos akademijos auklėtinių nepaklusnumo akcijoje konkurse dėl didžiojo aukso medalio, po ko paliko akademiją. 1866 m. vedė Imperatoriškųjų teatrų Sankt Peterburge trupės aktorę Jeleną. 1867 m. jam suteiktas akademiko vardas.

1869 m. K. Makovskis sulaukė aukšto įvertinimo paveikslu „Liaudies eitynės šventės metu Admiraliteto aikštėje“, po ko jam suteiktas profesoriaus vardas. 1870 m. jis dalyvavo įsteigiant nepriklausomą „Peredvižnikų“ draugiją Sankt Peterburge. 1872 m. iš jos pašalintas, kai nepateikė privalomo paveikslo pirmajai draugijos parodai, ir 1879 m. į ją įstojo antrą kartą. 1873 m. mirus žmonai K. Makovskis keliavo į Egiptą, po to iki 1876 m. keliavo dar du kartus po Artimuosius Rytus, 1877 m. aplankė Bulgariją ir Serbiją rusų armijos karo žygio metu. 1875 m. vedė antrą kartą, šešiolikmetę dainininkę Juliją.

K. Makovskis dirbdavo Paryžiuje ir Sankt Peterburge, keliavo po Rusijos imperijos provincijas. 1878 m. jis apdovanotas Šv. Onos ordino kavalieriaus trečiojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais pirmą kartą išstatė savo kūrinių Paryžiaus „Salone“, kur greitu laiku įgijo teisę eksponuoti be žiuri įvertinimo. Nuo 1883 m. jis pradėjo savarankiškai eksponuoti savo darbus. 1885 m. jis Pasaulinėje parodoje Antverpene sulaukė aukščiausio žiuri įvertinimo ir 1889 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje laimėjo didįjį aukso medalį, Prancūzijos vyriausybė jam suteikė . 1898 m. jis išsiskyrė su Julija ir vedė Mariją, kuri iki to laiko jau buvo pagimdžiusi jam tris vaikus. 1910 m. jam suteiktas valstybinio patarėjo valdininko rangas. Konstantinas Makovskis mirė 1915 m. rugsėjo 17 d. (rugsėjo 30 d. pagal Julijaus kalendorių) po to, kai jo karietaitę Sankt Peterburge partrenkė tramvajus.

K. Makovskis laikomas romantinio XIX a. akademizmo atstovu. Jis tapė istorines drobes įpindamas egzotiškų motyvų. Buvo paklausus portretistas. Kita nemenka jo kūrybos dalis buvo buities žanro paveikslai, kuriuos dailininkas tapė sentimentalia, idealistine maniera. Kai kuriuose jo paveiksluose vaizduojamas skurdas ir yra socialinės tematikos motyvų.

Darbų galerija

• „Liaudies eitynės šventės metu Admiraliteto aikštėje“,1869 m.
• „Nuo audros bėgantys vaikai“, 1872 m.
• „Bulgarijos kankinės“, 1877 m.
• „Bojarinų vedybos XVI amžiuje“, 1883 m.
• „Pasiruošimas vedyboms“, 1890 m.
• „K. Minino atsišaukimas“, 1896 m.

Šaltiniai

Vikiteka: Konstantinas Makovskis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Маковский Константин Егорович. Directmedia, 2014.