Kokosų salos nacionalinis parkas

5°31′ š. pl. 87°04′ v. ilg. / 5.517°š. pl. 87.067°r. ilg. / 5.517; 87.067

Čatamo paplūdimys Kokosų saloje

Kokosų sala (isp. Isla del Coco) – negyvenama sala Ramiajame vandenyne, 550 km nuo Kosta Rikos krantų. Priklauso Kosta Rikai, Puntarenaso provincijai. Plotas 23,85 km². Sala stačiakampio formos, 8 km ilgio, 3 km pločio. Sala yra vulkaninės-tektoninės kilmės ir tai yra vienintelis sausumos taškas tektoninėje . Paviršius kalnuotas, šlaitai statūs. Aukščiausia vieta – Sero Iglesijas (575,5 m). Yra daug trumpų, vandeningų upokšnių. Klimatas tropinis, drėgnas. Vidutinė metinė oro temperatūra 23,6 °C, o metinių kritulių kiekis dėl intensyvių jūros srovių – net virš 7000 mm.

Kokosų salą dengia tankūs drėgnieji tropikų miškai, kalnuose būdingi debesų miškai. Dėl savo nuotolio nuo žemyno Kokosų saloje susidarė unikali ekosistema. Saloje žinomos 235 žiedinių augalų rūšys, iš kurių 30 % – endeminės. Taip pat rasta ~400 vabzdžių, 50 kitų nariuotakojų, 2 driežų ir 90 paukščių rūšių. Be to, yra 5 žinduolių rūšys, visos įveistos žmonių. Aplinkiniuose vandenyse ir rifuose gyvena įvairios ryklių, žuvų, jūros vėžlių rūšys.

Kokosų sala atrasta XVI a., bet jos atradėjas nėra gerai žinomas. 1832 m. sala tapo Kosta Rikos valstybės dalimi. Joje sustodavo banginių medžiotojai, čia taip pat lankydavosi piratai (tikima, kad čia paslėptas didelis ). 1863 m. čia buvo išsodinti buvę polineziečių vergai, gabenti namo. Vėliau jie išgabenti iš salos, bet dauguma jų jau buvo mirę nuo raupų. 1897 m. saloje buvo apsigyvenęs vokiečių nuotykių ieškotojas August Gissler, ieškojęs piratų lobių.

1978 m. Kokosų sala paskelbta nacionaliniu parku, o 1997 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Sala yra populiari tarp entuziastų. Saloje pastoviai gyvena tik nacionalinio parko reindžeriai. Turistai į salą gali patekti tik gavę parko leidimą.