Kinų mandarinų kalba

Kinų mandarinų (官話) 官话 Guānhuà
Kalbama	didžioji dalis šiaurinės ir pietvakarių Kinijos
Kilmė	Kinų-tibetiečių kalbos      Kinų mandarinų kalba
Rašto sistemos	kinų hieroglifai ( ir ), ,
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Kinija,  Taivanas,  Singapūras
Kalbos kodai
ISO 639-3	cmn
Geografinis paplitimas

Kinų mandarinų kalba (kin. 官话 arba kin. 官話 (Guānhuà), pažodinis vertimas – valdininkų kalba) – grupė, kaip gimtoji kalba plačiai vartojama šiaurinėje ir pietvakarių Kinijoje. Grupei priklauso , kurios fonologija remiasi . Kinų mandarinų kalba kilusi iš Šiaurės Kinijos, tad kartais vadinama Šiaurės Kinijos kalba (kin. 北方話, kin. 北方话, Běifānghuà, „šiaurinė kalba“). Gana didelė tarmių įvairovė. Pietvakarių Kinijos ir Žemutinės Jangdzės tarmės nėra tarpusavyje suprantamos ir tik iš dalies suprantamos šnekantiesiems standartine kinų kalba. Nepaisant to, kinų mandarinų kalba paprastai laikoma daugiausiai gimtakalbių turinčiąja pasaulio kalba (ši kalba gimtoji beveik milijardui žmonių).

Kinų mandarinų kalbos pavyzdys

Mandarinų kalba yra didžiausia tarp septynių ar dešimties kinų tarmių grupių. Ją vartoja apie 70% gyventojų visoje Kinijoje. Dauguma kinų mandarinų kalbos tarmių turi keturis , yra išlaikiusios pradinius , kurie yra sunykę pietiniuose dialektuose/kalbose.

pastarąjį tūkstantmetį buvo įsikūrusios žemėse, kuriose vartojama kinų mandarinų kalba, tad kinų mandarinų kalbų tarmės turėjo reikšmingą statusą. Mandarinų kalba nuo XIV a. buvo valdininkų ir imperatoriaus rūmų vartojama kaip lingua franca. Ankstyvajame XX a. nacionalinė kalba buvo standartizuota remiantis Pekino tarme bei kai kurių kitų mandarinų tarmių elementais. Šiuo metu kinų mandarinų kalba yra oficiali Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kalba, taip pat viena iš keturių oficialių Singapūro ir Jungtinių Tautų Organizacijos kalbų. Dėl pastaruoju metu išaugusios migracijos iš Kinijos ir Taivano regionų, kuriuose vartojama kinų mandarinų kalba, ši kalba išplito tarp . Kinų mandarinų kalba taipogi yra labiausiai paplitusi kinų grupės kalba. Kaip užsienio kalbos jos taip pat galima mokytis Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Pavadinimo kilmė

Kalbos pavadinimas „mandarinas“ į Europos kalbas atėjo per portugalų kalbos žodį mandarim. Pastarojoje jis atsirado iš malajų menteri, o šioje – iš sankskrito mantrī, mantrin, kas reiškia „ministrą“ arba „patarėją“). Pradinė žodžio reikšmė – vadinami Mingų ir Čingų dinastijos laikų biurokratai. Kadangi jų pačių vietinės tarmės vargiai galėjo būti suprantamos tarpusavyje, šie pareigūnai tarpusavyje bendravo įvairiomis šiaurinėmis tarmėmis pagrįsta koinė kalba. Kai XVI a. į Kiniją atvykę jėzuitų misionieriai susidūrė su šia kalba, jie ją pavadino mandarinu, remdamiesi terminu, kurį naudojo vietiniai šiai kalbai apibūdinti, t. y., Guānhuà (kin. 官话/官話), kas reiškia „valdininkų kalba“.

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

1. Norman (1988), p. 136.
2. . Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybė. 2000 m. spalio 31 d. Suarchyvuotas originalas 2013-07-24. Nuoroda tikrinta 2017 m. kovo 28 d.
3. „ROC Vital Information“. Kinijos Respublikos (Taivano) užsienio reikalų ministerija. 2014 m. gruodžio 31 d. Nuoroda tikrinta 2017 m. kovo 28 d.
4. . www.gov.cn (kinų). Suarchyvuotas originalas 2018-02-20. Nuoroda tikrinta 2017-07-26.
5. China in the Sixteenth Century: The Journals of Mathew Ricci.
6. „mandarin“, Shorter Oxford English Dictionary. 1 (6th leid.). Oksfordo universiteto leidykla. 2007. ISBN .
7. Coblin (2000), p. 537.

Literatūra

• (2000), "A brief history of Mandarin", Journal of the American Oriental Society 120(4): 537–552, doi:10.2307/606615 
• Norman, Jerry (1988), Chinese, ,  

Nuorodos

Vikiteka: Kinų mandarinų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Išsamus tonų palyginimas lentelėse tarp 523 mandarinų potarmių. (Surinko James Campbell) (anglų k.)