Keslerio sindromas

Keslerio sindromas – hipotetinis scenarijus, kuomet objektų tankis žemoje orbitoje aplink Žemę dėl kosmoso užterštumo padidėja iki tiek, kad susidūrimai tarp objektų galėtų sukelti kaskadinį efektą, savo ruožtu sugeneruosiantį kosminių šiukšlių lauką, kuris padidintų tolimesnių susidūrimų tikimybę. Viena iš pasekmių yra ta, kad toks orbitoje susidaręs kosminių šiukšlių laukas galėtų nulemti, kad kosminė erdvė taptų visiškai netinkama praktiniam panaudojimui. Pirmą kartą tokį scenarijų išsamiai aprašė NASA konsultantas Donald J. Kessler.

Rimtumas

Keslerio sindromo klastingumas slypi „domino efekte“. Dviejų pakankamai didelių objektų susidūrimas sukeltų daugybę naujų nuolaužų. Kiekviena iš šių nuolaužų savo ruožtu susidurtų su kitomis nuolaužomis, kas sukurtų vis naujų nuolaužų atsiradimo „grandininę reakciją“. Įvykus pakankamai dideliam susidūrimui ar sprogimui (pvz., susidūrus nebenaudojamam palydovui su kosmine stotimi arba sunaikinus objektą balistine raketa), susidariusių naujų nuolaužų lavina galėtų paversti šalia Žemės esančią erdvę visiškai netinkama skraidyti.

Kosminių atliekų susidarymas ir problemos sprendimas

Pagrindinis straipsnis – Kosminės atliekos.

Kosminėmis atliekomis tampa orbitose skrieti paliktos panaudotos , , nebenaudojami dirbtiniai palydovai, ir kiti kosminiai aparatai ar jų dalys, keliantys potencialiai pavojingą susidūrimo su naujai į orbitą paleistais objektais riziką.

Laimei dauguma šių objektų sklando žemose orbitose aplink Žemę ir palaipsniui krisdami atmosferon nekelia didelio susidūrimo pavojaus su, pavyzdžiui, žemesniame aukštyje skraidančiais orlaiviais, nes praranda greitį, o kartu ir kinetinę energiją, o vėliau paprastai sudega tankiuose atmosferos sluoksniuose.

Aukštyje, kur suirimo dėl susidarančio karščio neriant atmosfera žemyn tikimybė menka (t. y. nuo 700 iki 1000 kilometrų), kosminių atliekų gyvavimo laikas pailgėja. Dėl silpnos atmosferos, saulės vėjo ir mėnulio traukos tokių objektų orbitinės trajektorijos gali palaipsniui mažėti, tačiau tai gali užtrukti daugiau nei tūkstantį metų.

Siūloma jau projektuojant palydovus ir raketų pakopas pasirūpinti jų pašalinimu iš orbitos. Kaip vienas tokių sprendimo būdų yra objektuose montuoti greičio stabdymo tankiuose atmosferos sluoksniuose įtaisus, dėl kurių objektai krisdami žemėn sudegtų nepalikdami pavojingų didelių dalių. Kitas – nebenaudojamų objektų nukreipimas į vadinamąsias „“.

Taip pat kuriami eksperimentiniai metodai pakeisti kosminių atliekų orbitas, pavyzdžiui, pasitelkiant galingą antžeminį nuolatinių bangų lazerį arba kosminį lazerį.

Papildomam skaitymui

• Kessler, D (2009). . Suarchyvuotas originalas 2010-05-27. Nuoroda tikrinta 2010-05-26. {{}}: Cite has empty unknown parameter: |1= ()

• Glenn Harlan Reynolds straipsnis 2009 m. liepos mėn. „Popular Mechanics“ numeryje, kuriame aptariama Keslerio sindromas, susijęs su 2009 m. palydovų susidūrimu, ir tai, kaip tarptautinei teisei gali prireikti išspręsti šią problemą, kad būtų išvengta incidentų ateityje: Reynolds, G. H (2009, liepa). „Collision course“. Popular Mechanics, 50–52 psl.
• „The Looming Space Junk Crisis: It’s Time to Take Out the Trash“ straipsnis 2010 m. liepos mėn. „Wired“ numeryje

Šaltiniai

1. Donald J. Kessler and Burton G. Cour-Palais (1978). „Collision Frequency of Artificial Satellites: The Creation of a Debris Belt“. Journal of Geophysical Research (anglų). 83: 2637–2646. Bibcode:1978JGR....83.2637K. doi:10.1029/JA083iA06p02637.
2. D. J. Kessler (1991). . Advances in Space Research (anglų). Elsevier. 11: 2637–2646. doi:10.1016/0273-1177(91)90543-S. Suarchyvuotas originalas 2009-05-02. Nuoroda tikrinta 2020-03-18.
3. Orbiting Junk, Once a Nuisance, Is Now a Threat // New York Times.
4. . Suarchyvuotas originalas 2018-08-26. Nuoroda tikrinta 2018-08-13.
5. . Suarchyvuotas originalas 2008-05-06.
6. An Assessment of the Current LEO Debris Environment and the Need for Active Debris Removal // NASA, Liou — 2010