Kauno apgultis (1915)

Šis straipsnis apie Vokietijos ir Rusijos kariuomenių mūšį Pirmojo pasaulinio karo metu. Apie 1654–1667 m. ATR–Rusijos karo mūšį dėl Kauno - nesėkmingą lietuvių bandymą atsiimti rusų užimtą Kauną skaitykite straipsnyje Kauno apgultis.

Kauno apgultis
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas
II Kauno fortas po vokiečių apšaudymo
Data 1915 m. rugpjūčio 4 - rugpjūčio 31 d. (liepos 23 d. - rugpjūčio 18 d. pagal Julijaus kalendorių) Vieta Kaunas, Rusijos imperija Rezultatas Vokiečių pergalė
Konflikto šalys
Vokietijos imperija	Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
	Vladimiras Grigorjevas
Pajėgos
4 divizijos 1360 pabūklų	66 629 karių 1370 pabūklų
Nuostoliai
Viso iki 10 tūkst.	> 44—45 tūkst. karių 7—8 tūkst. žuvusių > 17 tūkst. sužeistųjų > 20 tūkst. belaisvių 1300 pabūklų (iš jų - 350 sunkiųjų) 100 kulkosvaidžių 20 tūkst. šautuvų 810 tūkst. svedinių

1915 m. Kauno apgultis (rus. Осада Ковно, Осада Ковенской крепости, vok. Belagerung von Kowno) – 1915 m. rugpjūčio 4 – 31 d. (liepos 23 d. – rugpjūčio 18 d. pagal tuo metu Rusijos imperijos valdytoje Lietuvoje naudotą Julijaus kalendorių) vykęs ir Rusijos imperijos kariuomenių mūšis, vienos iš Pirmojo pasaulinio karo kautynių, Vokietijos vykdyto Kuršo puolimo dalis.

Karinė strateginė situacija

1915 m. pavasarį Vokietija įvykdė sėkmingą kontrpuolimą ir išstūmė Rusijos pajėgas iš Rytprūsių. Vystydama sėkmę Vokietijos kariuomenė tų pačių metų vasarą Vokietijos kariuomenė toliau puolė šiaurės rytų kryptimi. Šis puolimas vokiečių šaltiniuose vadinamas Kuršo puolimu (vok. Offensive in Kurland), rusiškuose – Rygos-Šiaulių operacija (rus. Риго-Шавельская операция). 1915 m. liepos pabaigoje rytiniame puolimo flange frontas pasiekė Kauno tvirtovę. Vokietijos pajėgas sudarė 4 divizijos (apie 60 tūkst. karių), iki 1360 pabūklų. Joms vadovavo generolas Karlas Licmanas (vok. Karl Litzmann). Tuo metu Kauno tvirtovę sudarė 9 fortai ir 12 artilerijos baterijų, garnizoną sudarė 66 629 kariai, ginkluoti 1370 pabūklų. Rusų pajėgoms vadovavo kavalerijos generolas Vladimiras. Grigorjevas (rus. Владимир Григорьев).

Apgulties eiga

Vokiečių pajėgos Kauno apylinkes pasiekė rugpjūčio 4 d. Puolančiuosius sustabdė Kauno tvirtovės garnizono gynėjai; po priešakinių dalinių mūšių vokiečiai atsitraukė ir pradėjo artilerijos apšaudymą. Apšaudymui naudota įvairi artilerija, didžiausi pabūklai – 420 mm kalibro haubicos „Gamma Mörser“, šaudžiusios po 1 toną sveriančiais ir iki 14 km skriejusiais sviediniais. Artilerijos pozicijų aprūpinimui vokiečiai nutiesė nedidelį siaurosios vėžės geležinkelio tinklą.

Kauno apgultis nebuvo visiška, rusų pajėgos kontroliavo rytines miesto prieigas, kovų metu jų pajėgos galėjo persigrupuoti ir gauti pastiprinimus. Vokiečių artilerija pirmiausiai atakavo vakarinius – seniausius tvirtovės fortus – I, II ir III. Rugpjūčio 8 d. vokiečiai surengė nesėkmingą miesto šturmą, tačiau rusų pajėgoms pavyko jiems neleisti įsiveržti į tvirtovių perimetrą. Nepavykus šturmui vokiečiai sustiprino artilerijos apšaudymą. Atskiruose rusų daliniuose nuo apšaudymo žuvo 50–75 % karių. Rugpjūčio 14 d. surengto šturmo metu žuvo iki tūkstančio rusų karių, tačiau vokiečiams ir vėl nepavyko įsiveržti. Sekančią dieną „Gamma Mörser“ ugnimi buvo faktiškai sugriautas I fortas. Vokiečiai perkėlė ugnį į II fortą.

Vokiečių užgrobtas Kauno tvirtovės pabūklas lauko pozicijose.

Rugpjūčio 16 d. vidurdienį Rusijos 10-osios armijos vadas E. Radkevičius išsiuntė klausimą Rusijos Šiaurės-vakarų fronto vadui M. Aleksejevui dėl tolimesnių instrukcijų – ar leisti tvirtovę pilnai apsupti vokiečiams, ar ginti šiaurinius fortus, nepaisant to, kad I-asis fortas jau buvo sugriautas ir ar ruoštis karių, įrangos ir amunicijos evakuacijai. Rugpjūčio 17 d. atsiųstu atsakymu Aleksejevas nurodė gintis ir leido naudoti jo rezerve buvusią 4-ąją Suomijos ir 65-ąją pėstininkų divizijas. Vykdydamas gautas instrukcijas Radkevičius generolo N. Jankovskio vadovaujamo 3-ojo Sibiro korpuso pajėgomis surengė kontrpuolimą. Naktiniame mūšyje rusams pavyko išstumti vokiečius iš fortų apylinkių, tačiau šiaurinėse miesto prieigose puolimą sustabdė vokiečių 4-oji kavalerijos divizija. 11 valandą dienos Licmanas įsakė atnaujinti fortų apšaudymą iš 208 pabūklų, iš kurių 80 buvo sunkieji, 10 – supersunkiųjų. Ugnies koregavimui buvo naudojami lėktuvai ir aerostatai. Iki 12 valandos dienos faktiškai visa Kauno tvirtovių artilerija buvo išvesta iš rikiuotės, o vokiečių 40-ojo atsargos korpuso pėstininkai pradėjo naują tvirtovės šturmą, prasiveržė tarp II ir III fortų. Iki 14:00 vokiečiai užėmė I-ojo forto teritoriją. Iki 18:00 vokiečiai pilnai prasiveržė vakarinėje tvirtovės dalyje. Vokiečiai iš rusų iš 115-osios pėstininkų divizijos, 76-osios ir 79-osios atsargos divizijų paėmė apie 4 tūkst. belaisvių, užgrobė 52 pabūklus. 1-ajame tvirtovės skyriuje rusų nuostoliai pasiekė 75 % (164 karininkai ir 11 968 kareiviai). Rusų pajėgų padėtį apsunkino ir logistikos problemos – dalis karių buvo ginkluoti trofėjiniais japoniškais šautuvais, kuriems Kaune nebuvo šaudmenų. Besitraukiančios rusų pajėgos pasirengė sprogdinti tiltą per Nemuną. Grigorjevas keletą kartų be rezultatų kreipėsi pagalbos į 10-osios armijos štabą ir į fronto vadovybę. Rugpjūčio 25 d. jis prašė skirti bent 12 batalionų atstatyti nuostolius patyrusius dalinius.

Kauno tvirtovės generalinis planas

Rugpjūčio 30 d. rusų garnizono 1-osios eilės daliniai (fortų ir baterijų įgulos) pasitraukė į dešinį Nemuno krantą, siekdami išvengti apsupimo jais pasekė ir 2-osios eilės daliniai. Tos pačios dienos naktį 10-osios armijos štabas Gigorjevui perdavė įsakymą „išvežti viską, kas įmanoma, kartu išlaikant frontą“. Dingus 10-osios armijos štabo ryšiui su Grigorjevu, vadovavimas Kauno tvirtovei buvo perduotas 124-osios pėstininkų divizijos vadui pėstininkų generolui N. Lopušanskiui (rus. Н. Я. Лопушански), iki tol vadovavusiam 4-ojo sektoriaus gynybai. Tuo metu V-asis fortas dar nebuvo užimtas, o IV-asis fortas niekieno nebuvo užimtas. Paryčiais buvo susprogdintas tiltas per Nemuną. Rugpjūčio 30 d. 4 val. ryto Grigorjevas telegrama armijos vadovybei informavo, kad garnizonas paliko tvirtovę ir yra visiškai demoralizuotas. 9 valandą ryto Radkevičiaus Aleksejevui perduotame pranešime nurodoma, kad įgula paliko tvirtovę netvarkingai, įgulos vadą ryte rado Rumšiškėse, o įgulos likučių moralinė būklė ne neleidžia organizuoti kontrpuolimo, bet net ir bent kokios gynybos.

Kauno tvirtovėje vokiečių užgrobtas prancūziškas „Canet“ pabūklas

Ryte K. Licmanas įsakė apšaudyti likusius Kauno įtvirtinimus bei geležinkelio stotį. Po trumpo artilerijos parengimo šturmą pradėjo 3-oji vokiečių rezervinė divizija ir B. fon Ezebeko vadovaujama brigada, iki vakaro užėmusi visus pietiniame Nemuno krante buvusius įtvirtinimus. Iki vakaro didesnio pasipriešinimo nesulaukusios per Nemuną persikėlė 76-oji ir 79-oji rezervinės divizijos, 115-oji divizija po kautynių užėmė IV-ąji fortą. Vakare laikėsi tik V-asis fortas (generolo leitenanto V. Alftano 65-oji pėstininkų divizija ir mobilizuoti vietos gyventojai), o likusi garnizono dalis pasitraukė į Rumšiškes ir Žiežmarius.

Vidurnaktį Radkevičius įsakė organizuoti kontrpuolimą ir nustumti vokiečius į pietinį Nemuno krantą, užimti 3 ir 4 tvirtovės sektorius ir juose įsitvirtinti. Nepaisant šio įsakymo, spaudžiamos vokiečių, 40-oji ir-oji Dono kazokų divizijos atsitraukė. Rugpjūčio 31 d. vakare vokiečiai užėmė paskutinįjį – V-ąjį fortą.

Rezultatai

Kauno tvirtovės fortas po vokiečių artilerijos apšaudymo

Greitas tvirtovės žlugimas aiškinamas nepalankių priežasčių deriniu – Kauno tvirtovė nebuvo pilnai baigta, didelė dalis jos įgulos buvo nepatyrusi (karių mokymai buvo skirti gynybai tvirtovės viduje, tačiau mūšių metu juos dažnai siuntė kovoti atvirose vietose), vadai dažnai keitėsi ir prastai pažinojo apylinkes bei tvirtovės topografiją, mūšiams pasiekus tvirtovę vokiečiams pavyko nukirsti ryšių linijas tiek su išore, tiek ir tarp fortų. Prie tvirtovės žlugimo prisidėjo ir pagalbos iš išorės nebuvimas.

Mūšiuose dėl tvirtovės vokiečiai neteko apie 10 tūkst. karių, rusai 7-8 tūkst. karių žuvusiais, iki 17 tūkst. sužeistaisiais, apie 20 tūkst. belaisviais. Taip pat rusai neteko apie 1300 pabūklų (iš jų – 350 sunkiųjų), 100 kulkosvaidžių, 20 tūkst. šautuvų, 810 tūkst. artilerijos sviedinių.

Tvirtovės viršininkas Grigorjevas buvo areštuotas ir už netinkamą pareigų vykdymą nuteistas 15 metų nelaisvės. Iš jo buvo atimti visi apdovanojimai ir kariniai laipsniai.

Šaltiniai

1. Гилберт Мартин. Первая мировая война. – p. 257.
2. Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, p. 242–243
3. Нелипович С. Г. Русский фронт Первой мировой войны: потери сторон, 1915., p. 512.
4. Олейников, А. В., Бекман, В. : «Летнее преследование 1915 года было для германских частей временем наиболее тяжёлых потерь за всю войну». Боевые потери русской, германской и австро-венгерской армий в кампании 1915 года на Русском театре Первой мировой войны // Военно-исторический журнал 2011. – № 11. – p. 6
5. Orlov V. A.. Kauno tvirtovės istorija: 1882–1915. p. 138.
6. Česonis, Gintaras. Kauno tvirtovės istorija (2004).
7. Reichsarchiv, 1932, p. 479
8. Нелипович С. Г. Русский фронт Первой мировой войны: потери сторон, 1915., p. 667.
9. Reichsarchiv, 1932, p. 479–480.
10. Reichsarchiv, 1932, p. 480
11. Pociūnas Arvydas. Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais – p. 186.

Literatūra

• Česonis, Gintaras. Kauno tvirtovės istorija (2004).
• Гилберт Мартин. Первая мировая война. – М.: Квадрига, 2016. – 766 с. – . –
• Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1991. – Vol. 2. – p. 242–243. – OCLC 833659742
• Нелипович С. Г. Русский фронт Первой мировой войны: потери сторон, 1915. – М.: Квадрига, 2022. – 911 с. – (Исторические исследования). – . – .
• Олейников, А. В., Бекман, В. «Летнее преследование 1915 года было для германских частей временем наиболее тяжёлых потерь за всю войну». Боевые потери русской, германской и австро-венгерской армий в кампании 1915 года на Русском театре Первой мировой войны // Военно-исторический журнал. – М.: Министерство обороны Российской Федерации, 2011. – № 11. – С. 6
• Orlov V. A.. Kauno tvirtovės istorija: 1882–1915. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Karo istorijos centras, 2007. – 160 p. – . – .
• Pociūnas Arvydas. Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais. – Vilnius: Generolo Jono Žemaičio karo akademija, 2008. – . – .
• Reichsarchiv. Der Weltkrieg, 1914 bis 1918: bearb. im Reichsarchiv. – Hamburg: E.S. Mittler & Sohn, 1932. – Bd. 8.