56 12 24 27 š pl 24 41 40 06 r ilg 56 2067417 š pl 24 6944611 r ilg 56 2067417 24 6944611 Karvės OlaKarvės Ola Karvės Ol

56°12′24.27″ š. pl. 24°41′40.06″ r. ilg. / 56.2067417°š. pl. 24.6944611°r. ilg. / 56.2067417; 24.6944611

Karvės Ola – karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m.

Geologija

Karvės Ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė.

Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.

Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.

1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi. Paskutiniaisiais metais oloje stipriai pakilo požeminio ežero vandens lygis, kuris užtvindė visas ertmes ir tunelius. Patekti į Karvės olos vidų tapo nebeįmanoma.

2007 m. Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ ir rusų narai – speleologai vykdė tyrimus apsemtose urvo dalyse. Buvo aptiktos dar nežinomos apsemtos požeminės ertmės.

Pavadinimo kilmė

Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją.

Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas … nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas.

Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves.

Nuotraukos

Stulpas, žymintis, kad Karvės Ola yra gamtos paminklas
Laiptai į Karvės Olos smegduobę
Karvės Olos šlaitai

Šaltiniai

V. Narbutas, A. Linčius, V. Marcinkevičius. Devono uolienų karstas ir aplinkosaugos problemos Šiaurės Lietuvoje. Agora, 2001.

Karvės Ola. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 517 psl.

Nuorodos

Karvės Ola 2007-04-30 iš Wayback Machine projekto.
Karvės olos planas ir aprašas
1970-71 m. darytos nuotraukos Karvės olos viduje 2012-06-04 iš Wayback Machine projekto.

[1] Karvės Ola. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 517 psl.