Kalendorinis metodas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kalendorinis metodas, kartais dar vadinamas Knauso-Ogino metodu arba ritmo metodu – kontracepcijos būdas, kuris remiasi vaisingųjų dienų nustatymu pagal paskutinių 12 moters ciklų maksimalią ir minimalią trukmę. Iš visų periodinio susilaikymo metodų, šis paprastai reikalauja ilgiausio susilaikymo.

Vaisingas laikotarpis pagal vieną iš patikimiausių (sprendžiant pagal kontracepcijos efektyvumą) skaičiavimo metodikų nustatomas taip: iš trumpiausio ciklo atimama 21 diena ir gaunama laikotarpio pradžia; pabaiga apskaičiuojama iš ilgiausio ciklo atimant 8 dienas. Tačiau dėl atimamų dienų skaičiaus įvairūs autoriai nesutaria.

Metodas taikytinas tik maždaug nuo tokio amžiaus, kai moters ciklo trukmė tampa pakankamai pastovi, kadangi paauglystėje yra gana dažni dideli ciklo trukmės svyravimai ir susilaikymo laikotarpis gali būti neracionaliai ilgas. Apskritai, net ir moterys su reguliariu ciklu, naudodamosi šiuo metodu turi susilaikyti (priklausomai nuo ciklo) net iki 2/3 savo ciklo trukmės, todėl šis kontracepcijos būdas yra gana nepopuliarus. Kai kurie specialistai jį išvis priskiria nepatikimiems ir nepraktiškiems kontracepcijos metodams.

Istorija

Kalendorinio metodo principus pirmasis aprašė graikų gydytojas Spranas iš Efeso dar II a. pr. m. e. 1904 ar 1905 m. olandas nustatė, kad moters ciklo metu įvyksta tik viena ovuliacija ir jos metu stebimas moters temperatūros pakilimas. Šiuolaikinį metodą pirmąkart pateikė Hermanas Knausas (Hermann Knaus, Austrija) ir Kiusaku Oginas (Kyusaku Ogino, Japonija) 1928 metais. H. Knauso siūlymu turėjo būti atimamos 17 ir 13 dienų, o K. Ogino, atitinkamai, 18 ir 11 dienų.