Jūrų teisės konvencija

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (angl. United Nations Convention on the Law of the Sea; sutrumpintai UNCLOS) – tarptautinė jūrų teisę kodifikuojant , priimta 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje (Jamaika) ir įsigaliojusi 1994 m. lapkričio 16 d. Konvenciją yra ratifikavę 168 valstybės.

  ratifikavę

  pasirašę, bet neratifikavę

  nepasirašę

Nuo viršaus į apačią: kontinentinis šelfas, tarptautiniai vandenys, išimtinė ekonominė zona, gretutinė zona, teritoriniai vandenys, vidaus vandenys, sausuma.

Jūrų teisės konvencija apibrėžia bei įtvirtina tarptautines nuostatas bei pamatines jūrų teisės sąvokas. Priėmimą paskatino kodifikavimo siekiai, vykę po Jungtinių Tautų konferencijų jūrų teisės klausimais, kurios vyko Ženevoje 1958 m. ir 1960 m., pabrėžus naujos ir visuotinai pripažįstamos Jūrų teisės konvencijos poreikį.

Istorija

Iki priimant UNCLOS, ilgą laiką pasaulyje vyravo „jūrų laisvės“ principas, pagal kurį valstybių jurisdikcijai priklausė tik siauras pakrantės ruožas. Nuo XX a. vidurio sustiprėję jūrose ir vandenynuose esančių išteklių (žuvų, naftos, gamtinių dujų) pasidalijimo klausimai, didėjanti tarša ir kitos problemos paskatino ieškoti naujo susitarimo. Prie to prisidėjo ir tai, kad 1945 m. JAV vienašališkai paskelbė, kad jai priklauso visi gamtiniai ištekliai, esantys per 200 jūrmylių nuo kranto. Į tai sureagavo daugelis kitų valstybių, išplatinę panašius pareiškimus. Skatindama rasti bendrą susitarimą, JTO 1958 m. Ženevoje surengė pirmą jūros įstatymui skirtą konferenciją, kurioje dalyvavo 86 šalys. Konferencijos metu buvo priimtos keturios įvairius aspektus reguliuojančios tarptautinės konvencijos, tačiau kiekvienai valstybei priklausančių teritorinių vandenų plotis liko nenustatytas.

1960 m. Ženevoje įvyko antroji konferencija, kurioje dalyvavo 87 valstybės. Joje nebuvo pasiekta jokių esminių sutarimų. Galiausiai 1973 m. pabaigoje buvo pradėtas paskutinės, trečiosios konferencijos susitikimų ciklas. Jais siekta priimti vieningą, visus esminius klausimus apimančią konvenciją. Iki 1982 m. buvo surengta 14 susitikimų, daugiausiai Ženevoje ir Niujorke, kuriuose dalyvavo daugiau nei 150 valstybių. Paskutinio susitikimo Montego Bėjuje metu, pasirašymui buvo pateiktas galutinis konvencijos tekstas.

Konvencija įsigaliojo 1994 m. lapkričio 16 d.

JAV pozicija

JAV išlieka didžiausia konvencijos neretifikavusia valstybe. Pagrindinė to priežastis yra konvencijos XI dalis, kurioje kalbama apie tarptautiniuose vandenyse esančių gamtinių išteklių naudojimą. Nepaisant JAV prezidentų pritarimo konvencijai ir skatinimų ją ratifikuoti, ji nesulaukia ratifikavimui būtino 3/4 senatorių pritarimo Senate. Nepritariantys senatoriai mano, kad konvencija pažeis JAV suverenitetą ir nėra suderinama su šalies ekonominiais interesais.

Turinys

Jūrų teisės konvenciją sudaro 17 dalių, 320 straipsnių, 9 priedai. Pagal ją, teritoriniai valstybės vandenys tęsiasi 12 jūrmylių nuo kranto, o išskirtinė ekonominė zona – 200 jūrmylių. Ekonominėje zonoje šalis gali eksploatuoti gamtinius išteklius, vykdyti tyrimus, įvesti aplinkos apsaugos reikalavimus, tačiau negali riboti kitų šalių laivininkystės. Įsigaliojus UNCLOS, valstybių kontrolėje atsidūrė apie trečdalis visų pasaulio jūrų ir vandenynų.

Sutartis taip pat įvardina valstybių teises ir pareigas, susijusias su tarptautiniais vandenimis, , sąsiauriais, salomis, vandenynų tyrinėjimais, technologijų naudojimu.

Šaltiniai

1. Chronological list of ratifications, Jungtinės Tautos
2. John Allphin Moore, Jerry Pubantz. Encyclopedia of the United Nations. Infobase Publishing, 2008, p. 434-6
3. Why the US Should Ratify UNCLOS: A View from the South and East China Seas, Christopher Mirasola, National Security Journal (Harvard Law School), 2015-03-15
4. Outlaw of the Sea, Thomas Wright, Foreign Affairs, 2012-08-07

Nuorodos

• Sutarties tekstas lietuvių k., anglų k.
• Ratifikavusių valstybių sąrašas