Jurgis Petkaitis

Jurgis Petkaitis (1926 m. gruodžio 8 d. Eglupių k., Pajevoniu valsč., Vilkaviškio apskr.) – vargonininkas ir chorvedys.

Biografija

1940 baigęs Pajevoniu pradžios mokyklą, 1941–1942 mokėsi Šakių, o 1943–1944 Vilkaviškio gimnazijose. Kunigui P. Brazauskui padedant, 1940 pradėjo mokytis muzikos pas Pajevoniu vargonininką J. Gvildį, 1941–1942 vargonų mokėsi pas J. Balčiūną Šakiuose, o 1943–1944 pas Vilkaviškio katedros vargonininką V. Kamantauską.

1944 rudenį pasitraukęs iš Lietuvos, po metus trukusių klajonių 1945 spalio mėn. apsigyveno lietuvių pabėgėlių stovykloje Glasenbache – Austrijos Alpių šiaurinėje papėdėje netoli Salzburgo. 1946–1947 lankė V. Krėvės-Mickevičiaus gimnaziją, o 1946–1948 mokėsi Konservatorium Mozarteum in Salzburg (fortepijono pas Hugo Schmidtą, vargonų pas Oskarą Peterį ir teorinių disciplinų pas Wilhelmą Kellerį). Glasenbacho stovykloje iš pradžių suorganizavo vyrų, o vėliau ir mišrųjį chorus, kurie rengė koncertus ir giedojo lietuvių pamaldose netoli stovyklos buvusioje Elsbetheno bažnyčioje, vargonininkavo Amerikos karių katalikų pamaldose Camp Truscott, netoli Salzburgo. 1947 m. vasario 16 d. Glasenbacho stovykloje surengtame dviejų dalių koncerte (skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 29-osioms metinėms pažymėti) dalyvavo ir J. Petkaičio diriguojamas vyrų choras, atlikęs keletą J. Gruodžio, J. Dambrausko, A. Račiūno ir J. Švedo dainų bei giesmių. 1948 m. kovo 17 d. Vienos salėje surengtame koncerte J. Petkaitis atliko J. Frobergerio Toccatą vargonams.

1948 pabaigoje atvykęs į JAV, apsistojo pas dėdę Rockville, CT, o 1949 persikėlė į Hartfordą, CT, pradėjo vargonininkauti Švč. Trejybės lietuvių parapijoje ir vadovauti Šv. Cecilijos chorui. 1952 perėjo vargonininkauti į Šv. Patriko airių parapiją Hartforde. Čia buvo geri vargonai, apmokamas mišrus vokalinis kvartetas, kuris sudarė choro branduolį, o kiti buvo tik mėgėjai giesmininkai. Dirbdamas 1950–1955 studijavo vargonavimą ir pedagogiką Hartt College of Music Hartford (fortepijoną pas Leonardą Seeberį, vargonus pas Edwardą Broadheadą, chorvedybą pas Lymaną Bunnell;, dirigavimą ir partitūrų skaitymą pas Vytautą Marijošių).

1955 m. gegužės 12 d. Šv. Juozapo katedroje J. Petkaitis surengė viešą privalomą vargonų rečitalį, kuriame skambėjo B. Marcelio, J. S. Bacho, H. Wilano, C. Francko, M. Regerio ir L. Weinero kūriniai. Baigęs studijas, įgijo muzikos bakalauro laipsnį. Studijas dar tęsė University of Hartford – Hartt School of Music ir 1964 gavo muzikos edukologijos bakalauro laipsnį.

Gyvendamas Hartforde, aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinį ir muzikinį gyvenimą. 1949 suorganizavo vyrų vokalinį oktetą, kuris 1955 išaugo į 22 dalyvių vyrų chorą, o 1957 į 40 dalyvių „Aido“ mišrųjį chorą. Choras giedojo bažnyčiose, rengė koncertus, dalyvavo 1964 Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvių dienoje, 1966, 1971 ir 1978 (moterų grupė) JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, dainavo daugelyje didžiųjų lietuvių kolonijų. 1974 J. Petkaitis suorganizavo ir moterų chorą „Dainų pynė", vadovavo vyrų ir moterų vokaliniams bei instrumentiniams ansambliams. 1974 m. birželio 19 d. Hartfordo Lietuvių klube moterų choro koncerte nuskambėjo dešimt lietuviškų dainų.

1960–1990 J. Petkaitis dėstė muziką, vadovavo chorui ir orkestrui bei įvairiems ansambliams vienoje iš seniausių gimnazijų – Old Bacon Academy Colchester, 1968–1990 buvo Muzikos departamento direktorius. 1981 ir 1984 įvairių švenčių progomis buvo suorganizavęs orkestrus, jiems aranžavo kūrinius ir dirigavo. 1968 sugrįžęs į Švč. Trejybės lietuvių parapiją Hartforde, vargonininkavo ir vadovavo nedideliam chorui ir vokaliniams ansambliams. Talkino tautinių šokių grupei „Berželis". Putname Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyno studentes mokė giesmių ir dainų. Koncertuose pasirodydavo kaip solistas ir akompaniatorius. Jis – ALRK Vargonininkų sąjungos ir Amerikos Muzikos mokytojų asociacijos narys.

Šaltiniai

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.