Jupiter-C

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Jupiter-C (liet. Jupiteris C) – nešančiosios raketos tipas, naudotas trims prieš orbitiniams skrydžiams, kurie buvo atlikti 1956 ir 1957 m. Ją suprojektavo JAV Armijos balistinių raketų agentūra (angl. Army Ballistic Missile Agency, ABMA). Visi trys skrydžiai buvo paleisti iš Kanaveralo kyšulio.

„Jupiter-C“ raketa paleidimo aikštelėje

Aprašymas

Visus šiuos aparatus sudarė modifikuotos „Redstone“ balistinės raketos. „Redstone“ kuro talpyklos buvo pailgintos 2,4 m, kad suteiktų daugiau varomosios jėgos. Instrumentų skyrius sumažintas ir palengvintas. Antra ir trečia raketos pakopos buvo sudėtos į „cilindrą“ raketos viršuje. Antroji raketos pakopa buvo išorinis vienuolikos sumažintų „Sergeant“ raketų žiedas. Trečioji buvo trijų sumažintų „Sergeant“ raketų grupė. Šias pakopas laikė pertvaros, žiedai ir išorinis cilindrinis apvalkalas. Apatinė apvalkalo plokštė buvo primontuota ant rutulinio guolio, sumontuoto ant pirmosios pakopos instrumentų skyriaus. Du elektriniai varikliai suko cilindrą 450−750 aps./min, kad kompensuotų varomosios jėgos disbalansą, atsirandantį raketinių variklių degimo metu. Sukimosi greitis buvo keičiamas, kad nerezonuotų su besikeičiančiu pirmosios raketos pakopos vibracijos dažniu.

Prieš paleidimą viršutinė raketos pakopa būdavo išsukama. Pirmąjį skrydžio etapą kontroliuodavo giroskopo valdomas autopilotas. Raketa buvo užprogramuota taip, kad baigiant degti pirmajai pakopai, t. y. po 157 s nuo vertikalaus paleidimo, ji skristų 40° nuokrypiu nuo horizontalės. Baigus degti pirmajai pakopai, sprogstantys skląsčiai iššaudavo ir spyruoklės atskirdavo instrumentų skyrių nuo pirmosios pakopos kuro talpyklos. Keturios oro tūtos, sumontuotos instrumentų skyriaus apačioje, palaipsniui versdavo instrumentų skyrių ir besisukančią statinę į horizontalią padėtį. Po maždaug 247 inertinio skrydžio sekundžių pasiekus vertikaliojo skrydžio aukščiausią tašką, radijo signalas iš žemės uždegdavo antrosios pakopos vienuolikos raketų grupę ir atskirdavo statinę nuo instrumentų skyriaus. Tuomet, siekiant padidinti apogėjų, užsidegdavo trečioji pakopa.

Naudojant šią sistemą, kurią 1956 m. išrado Wernher von Braun, „Jupiter-C“ nereikėjo valdymo sistemos viršutinėse pakopose.

Juno I

„Juno I“ buvo palydovų paleidimo įrenginys, pagamintas pagal „Jupiter-C“, bet su papildoma ketvirtąja pakopa, sumontuota virš trečiosios pakopos „statinės“. Kadangi „Juno I“ buvo tokio paties aukščio, kaip „Jupiter-C“ (21,2 m), o papildoma ketvirtoji pakopa paslėpta apvalkale, šis įrenginys, kuriuo buvo sėkmingai paleistas pirmasis JAV orbitinis palydovas, dažnai painiojamas su „Jupiter-C“.

Skrydžių istorija

• 1956 m. rugsėjo 20 d.: 7 km/s greičiu iškėlė 39,2 kg krovinį į 1,1 km aukštį.
• 1957 m. kovo 15 d.: iškėlė 140 kg krovinį į 560 km aukštį.
• 1957 m. rugpjūčio 8 d.: iškėlė 1/3 raketos priekio dydžio kūgį į 460 km aukštį.