Juozapas Jonas Kantas Osolinskis 1707 m 1780 m lapkričio 18 d Rimanuvas ATR valstybinis veikėjas Lenkijos magnatas Karūn

Juozapas Jonas Kantas Osolinskis (1707 m. – 1780 m. lapkričio 18 d., Rimanuvas) – ATR valstybinis veikėjas, Lenkijos magnatas, Karūnos dvaro vėliavininkas (nuo 1738 metų), Voluinės vaivada (1757–1775), Sandomiro ir Chmelniko seniūnas.

Juozapas Kantas Osolinskis



Topuras (herbas)

Gimė	1707 m.
Mirė	1780 m. lapkričio 18 d. (~73 metai)
Tėvas	Pranciškus Maksimilijanas Osolinskis
Motina	Katerina Miončinska

Žymūs apdovanojimai
Order Orła Białego

Vikiteka	Juozapas Kantas Osolinskis

Juozapo Kanto Osolinskio žmona Terezė Stadnicka

Biografija

Lenkijos magnatų Osolinskių giminės atstovas, herbo „Topor“ savininkas. Karūnos didžiojo iždininko, grafo Pranciškaus Maksimilijono Osolinskio (1676–1756) ir Katerinos Miončinskos (m. 1731) vyresnysis sūnus.

1721 metais Juozapas Kantas Osolinskis mokėsi Krokuvos akademijoje, 1727 metų rugpjūtį buvo Paryžiuje, kur kardinolo Andre de Fliorio priežiūroje. Jo atvykimas į Prancūziją buvo susijęs su Stanislovo Leščinskio pasiruošimu patvirtinimui į Lenkijos karaliaus sostą. Kartu su prancūzų pulkininku Bledovskiu 1729 metais atvyko į Vroclavą. Tais pačiais metais palaikant savo tėvo Pranciškaus buvo išrinktas pasiuntiniu į Gardino seimą nuo infliantų.

1730 metais kapitono arba majoro laipsnyje tarnavo vėliavos komendantu Karūnos artilerijos pulke, kuriam vadovavo Janas Klemensas Branickis. 1756 metais – šarvuotos vėliavos Branickio pulke rotmistras.

1729 m. birželio 26 d. gavo valdyti Sandomiro ir Chelmo seniūnijas.

1732 ir 1733 metais buvo du kartus išrinktas pasiuntiniu nuo Černigovo vaivadijos į Varšuvos seimą. Po Augusto II Stiprtiojo mirties Juozapas Kantas Osolinskis kartu su tėvu palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą į Lenkijos karaliaus sostą.

1734 m. birželio 7 d. vadovavo Sanoko žemės seimukui, kuris priėmė sprendimą dėl vaivadijos milicijos organizavimo. 1735 m. kovo 14 d. pripažino Augustą III Vetiną naujuoju Lenkijos karaliumi.

1738 metais Juozapas Kantas Osolinskis aplankė savo tėvą Liunevile (Lotaringija), gaudamas turto Varšuvoje ir dvarus Garbatkoje, Tachomine, baldus ir rūmus, kuriuos pasidalino kartu su savo broliu Tomu.

Nuo 1738 metų Juozapas Kantas Osolinskis, būdamas pasiuntiniu, dalyvavo parlamento darbe kariniais klausimais, tame tarpe reikalavo rusų karinio kontingento, buvusio ATR teritorijoje nuo 1733 metų išvedimo. 1738 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas Karūnos dvaro vėliavininku.

1744 metų spalį dalyvavo Gardino seimo darbe, kur buvo įžeistas pasiuntinio Juozapo Vilčavskio, kad jis kartu su kitais pasiuntiniais paėmė pinigus nuo Prūsijos vadovybės ir pasiekė seimo uždarymo. Po to incidento pareikalavo atsiprašymo, grasindamas sutrikdyti seimo darbą. 1746 ir 1750 metais buvo du kartus renkamas pasiuntiniu į seimus. 1757 metais palaikant Karūnos didžiojo etmono Jano Klemenso Branickio Juozapas Kantas Osolinskis buvo paskirtas Voluinės vaivada.

1757 metais tapo Baltojo erelio ordino kavalieriumi. 1764 m. gegužės 7 d. pasirašė manifestą, kuriame pareiškė apie konvokacinio seimo, sušaukto dalyvaujant rusų kariams, neteisėtumą. 1767 metais prisijungė prie Radomo konfederacijos.

Po Augusto III mirties Voluinės vaivada Juozapas Kantas Osolinskis palaikė prosaksišką partiją ir pasisakė prieš Stanislovo Augusto Poniatovskio, naudojusio Rusijos palaikymą, išrinkimo į Lenkijos karaliaus sostą.

Baro konfederacijos metu Voluinės vaivada Juozapas Kantas Osolinskis rėmė sukilusius konfedratus pinigais ir žmonėmis. Kada Juozapas Kantas Osolinskis grįžo į savo dvarą, jis buvo areštuotas rusų karių ir įkalintas, kur praleido keletą mėnesių dėl savo antirusiškų manifestų. Netrukus buvo išlaisvintas ir keletą metų bandė bendradarbiauti su prorusiška partija, bet 1775 metais atsisakė nuo Voluinės vaivados pareigybės ir išėjo iš politinės veiklos.

Po baro konfederatų pralaimėjimo ir Pirmo ATR padalijimo Juozapas Kantas Osolinskis apsigyveno Rimanuve. Tachomine pastatė nedidelius medinius rūmus.

1780 metais Juozapas Kantas Osolinskis Rimanuve pastatė bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas.

Šeima

1731 metais vedė Terezę Stadnicką (m. 1776 m. gegužės 6 d.), Lesko pilies valdytoją. Vaikai:

Juozapas Salezijus (1734–1789), Sandomiro, Chelmo ir Sokolovo seniūnas, Palenkės vaivada
Maksimilijonas Hilaris (1734–1791), Prancūzijos gvardijos pulkininkas, Sandomiro seniūnas
Ana Tereza Osolinska (1746–1810), žmona nuo 1760 metų Karūnos didžiojo raikytojo Jozefo Potockio (1735–1802)
Mariana Osolinska (1731–1802), žmona nuo 1769 metų Karūnos didžiojo vėliavininko Juozapo Jono Vandalino Mnišeko (1742–1797).
Ignotas (1745–1750)

Nuorodos

Osolinskių giminės geneaklogija 2014-12-17 iš Wayback Machine projekto.

Politinis postas
Prieš tai: Pranciškus Salezijus Potockis	1757–1775	Po to: Jeronimas Jonušas Sanguška