Julija Dalevskytė-Berkmanienė

Julija Dalevskytė-Berkmanienė lenk. Julia Dalewska-Berkman
Julija Dalevskytė-Berkmanienė
Gimė	1830 m. lapkričio 29 d. Rūdninkai, Lenkijos Karalystė
Mirė	1874 m. kovo 23 d. (43 metai) Paryžius, Prancūzija
Tėvas	Dominykas Dalevskis
Motina	Dominyka Narkevičiūtė
Sutuoktinis (-ė)	Mykolas Berkmanas (1823-1913)
Veikla	rezistentė, visuomenės veikėja, 1863 m. sukilimo dalyvė

Julija Dalevskytė-Berkamienė (lenk. Julia Dalewska-Berkman; 1830 m. lapkričio 29 d. Rūdninkai, Rusijos imperija – 1874 m. kovo 23 d. Paryžius, Prancūzija) – rezistentė, visuomenės veikėja, 1863 m. sukilimo dalyvė.

Dalevskių šeima

Dominykas Dalevskis ir Dominyka Narkevičiūtė Dalevskienė viso susilaukė 10 vaikų.

Pranciškus Dalevskis, gim. 1825 m., ir Aleksandras Dalevskis, gim. 1827 m., įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą, rezistentai, Pranciškus taip pat 1863 m. sukilimo dalyvis, Tekla Dalevskytė-Jenikienė, gim. 1829 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Julija Dalevskytė-Berkmanienė, gim. 1830 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, , gim. 1832 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Konstantinas Dalevskis, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvis, 1871 m. Paryžiaus komunos dalyvis; jo dvynė sesuo , gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė, gim. 1838 m., 1863 m. sukilimo dalyvė; Titas Dalevskis, gim. 1840 m., 1863 m. sukilimo dalyvis; Ksavera Dalevskytė, gim. 1842 m., 1863 m. sukilimo dalyvė.

Ankstyvieji gyvenimo metai

Julija Dalevskytė gimė 1830 m. lapkričio 29 d. Rūdninkuose smulkiųjų bajorų šeimoje. Lenkų herbynuose rašoma, jog Dalevskių protėviai atvyko iš Liublino vaivadijos.

1848 m. mirė Julijos Dalevskytės tėvas Dominykas Dalevskis ir likusi našlė Dominyka Narkevičiūtė-Dalevskienė su vaikais persikėlė gyventi į Vilnių. Keturias iš šešerių seserų leido mokytis į įvairius pensionus.

Julija Dalevskytė ištekėjo už Mykolo Berkmano, kuris mokėsi vienoje Vilniaus gimnazijos klasėje su jos broliais Aleksandru ir Pranciškumi Dalevskiais. M.Berkmanas buvo ir Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos narys. 1858 m. metais jaunoji pora persikėlė gyventi į Kėdainius, kur Berkmanas mokytojavo.

Julija Berkmanienė Kėdainiuose mokino valstiečių vaikus rašto, gydė ligonius.

Dalyvavimas 1863 m. sukilime ir Sibiro tremtis

Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Berkmanų butas Kėdainiuose tapo sukilėlių nuolatinių pasitarimų vieta. Čia lankėsi Konstantinas Dalevskis, taip pat vienas sukilimo vadų Antanas Mackevičius. Berkmanų bute įvyko pirmasis Zigmanto Sierakausko ir Antano Mackevičiaus susitikimas. Julija Berkmanienė 1863 m. sukilimo metu Truskavos miškuose įsikūrusiems sukilėliams pristatydavo svarbius laiškus, atkeliavusius iš Vilniaus į Kėdainius. Jos vyras Mykolas Berkmanas sukilime veikė pasivadinęs Julijumi Dalevskiu.

1863 m. rugpjūčio mėn. Julija Berkmanienė ir jos vyras Mykolas Berkmanas buvo suimti. Berkmanų bute Kėdainiuose padaryta krata. Jie kalėjo Kauno kalėjime. 1863 m. Julija Berkmanienė per tardymą pasisakė, kad serganti džiova, blogėja jos sveikata. 1864 m. sausio 31 d. Julija Berkmanienė gavo leidimą išeiti iš kalėjimo ir gyventi Kaune. Jos vyras liko kalėjime. Gavus žinių, jog Julija Berkmanienė vėl prisidėjo prie sukilimo, ji vėl buvo tardoma. 1864 m. rugsėjo mėn. Muravjovo įsakymu Julija ir Mykolas Berkmanai buvo ištremti į Kostromos guberniją. 1864 m. rugsėjo 26 d. Julija ir Mykolas Berkmanai paliko Lietuvą.

Paskutinieji gyvenimo metai

1867 m. gegužės 29 d., carui paskelbus dalinę amnestiją sukilėliams, Julijai ir Mykolui Berkmanams buvo leista vykti gyventi į Varšuvą. Julija Dalevskytė-Berkmanienė mirė 1874 m. kovo 23 d. besilankydama Paryžiuje.

Šaltiniai

1. V.Merkys. Dalevskių šeima. Vilnius: Vaga, 1967.
2. Sudarytojos Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Sikorska Kulesza. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė. Atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. .
3. Sudarytoja Tamara Bairašauskaitė. 1863 -1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. .
4. A.Boniecki. Herbarz Polski. T.4. Warszawa, 1901, p. 65-66.
5. Gieysztor Jakub, Pamiętniki z lat 1857-1865, t. I. Wilno 1921.