Jovanas Vladimiras

Jovanas Vladimiras serb. Јован Владимир
Duklios kunigaikštis
Gimė	apie 970
Mirė	1016-05-22
Sutuoktinis (-ė)	Kosara
Duklios kunigaikštis
Valdė	990-1016 m.
Pirmtakas	Petrislavas
Įpėdinis	Dragomiras

Jovanas Vladimiras (serb. Јован Владимир; apie 970 m. – 1016 m. gegužės 22 d.) – svarbiausios to laikotarpio serbų kunigaikštystės Duklios valdovas nuo maždaug 990 m. iki 1016 m., Stačiatikių bažnyčios kankinys ir šventasis, garbinamas daugiausia Albanijoje, dalyje Juodkalnijos, taip pat vakarų Makedonijoje.

Serbijos stačiatikių šventieji – freskos Šv. Savos katedros kriptoje dalis (Belgradas, Serbija). Jovanas Vladimiras dešinėje.

Biografija

Kunigaikščio Petrislavo iš Zahumljės sūnus. Petrislavas yra pirmasis Duklios (didžiąja dalimi dabartinė Juodkalnijos teritorija) valdovas, kurio egzistavimas yra patvirtintas pirminiais šaltiniais, o tai taip pat reiškia, kad jis turėjo artimus ryšius su Bizantijos imperija. Apie 990 m. Jovanas Vladimiras tapo Duklios kunigaikščiu.

Duklios įtakoje buvo ir kaimyninės Travunijos bei Zahumljės kunigaikštystės (dabartinė Hercegovina ir pietinė Dalmatija) bei Raška. Bizantijos šaltiniuose Duklia dažnai vadinama Serbija. Duklios kunigaikštystę sudarė dvi provincijos - Zenta pietuose ir Podgorija šiaurėje. Tradiciškai buvo teigiama, kad Vladimiro dvaras buvo prie Kostanicos kaimo, netoliese nuo Škoderio ežero, pietrytinės Juodkalnijos Krajinos regione.

Vladimiro valdymas aprašytas 36-ame Duklios popo kronikos, parašytos tarp 1299 ir 1301 m., skyriuje. Kronikos 34-ame ir 35-ame skyriuose rašoma apie jo tėvą ir dėdes. Šie trys skyriai greičiausiai rėmėsi neišlikusia Vladimiro biografija, parašyta Duklioje tarp 1075 ir 1089 m.

Jis valdė laikotarpiu, kai regione dėl hegemonijos vyko ilgas karas tarp Bulgarijos ir Bizantijos imperijos. Istoriniuose šaltiniuose Jovanas Vladimiras pirmą kartą minimas 993 m., kai gresiant Bulgarijos ekspansijai sudarė sąjungą su Bizantijos imperatoriumi Baziliju II prieš Bulgariją. Jovanas Vladimiras simpatizavo Bizantijai, nes Bulgarija buvo arčiau ir labiau grėsė valstybei nei Bizantija.

Valdymo pradžioje kovojo su albanų gentimis, kurios grėsė vakarinėms karalystės sienoms, išplėtė valstybės ribas užimdamas Kotoro ir Škoderio miestus, pastarasis tapo sostine. Buvo labai pamaldus ir daug dėmesio skyrė valstybės religiniams reikalams: pastatė keletą bažnyčių ir pavedė slavų klerui užsiimti žmonių švietimu. Kovojo su erezijomis, ypač su bogomilų sekta.

997 m. Konstantinopolyje nelaisvėje mirė Bulgarijos caras Romanas I. Sostą užėmė bulgarų kariuomenės vadas Samuilas. Samuilas tęsė kovą dėl pirmenybės su Konstantinopoliu. Jis pradėjo ilgą karinę kampaniją, įsiverždamas į Bizantijos ir jos sąjungininkų teritoriją. 997 m. ar 998 m. bulgarai įsiveržė į Duklią ir nesunkiai užėmė jos sostinę. Pasak Duklios popo kronikos Jovanas Vladimiras su savo kariuomene pasitraukė į kalnus ir iš ten organizavo pasipriešinimą. Ten esą buvo pilna gyvačių, tačiau, pasak legendos, nei valdovas, nei jo kariai nenukentėjo nuo gyvačių įkandimų, nes jų nuodai Dievo valia buvo nenuodingi. Samuilas atsiuntė Vladimirui pasiuntinį, kuris pareikalavo pasiduoti, tačiau Jovanas Vladimiras atsisakė. Pasak Duklios popo kronikos vienas serbų županas pasižadėjo Bulgarijos carui perduoti karalių, tačiau Vladimiras, sužinojęs apie sąmokslą, nusprendė pasirodyti pats, kad būtų išvengta kraujo praliejimo. Samuilas Jovaną Vladimirą suėmė ir tęsė savo žygį per Duklią, sugriovė ir nusiaubė Kotorą ir Ulcinį, per Dalmatiją pasiekė Zadarą, pakeliui sunaikindamas daugybę gyvenviečių.

Duklia buvo aneksuota, o Jovanas Vladimiras buvo priverstas atsisakyti sosto ir įkalintas Prespoje. Bulgarijos siuzerenitetą taip pat pripažino kitos serbų kunigaikštystės - Raška, Bosnija ir Zahumljė. Pagal žodinę tradiciją, kuri tik XII a. buvo užrašyta viduramžių kronikoje, Jovano Vladimiro įkalinimo Prespoje metu jį įsimylėjo caro duktė Kosara. Kosara įtikino tėvą leisti jai ištekėti už Jovano Vladimiro. Po vedybų Samuilas grąžino jam sostą, bet šalį padalino - Duklią su Diuresiu atidavė Jovanui Vladimirui, o Travuniją - jo dėdei Dragomirui. Jovanas Vladimiras tapo Bulgarijos vasalu.

Tolimesniame Bulgarijos ir Bizantijos konflikte Jovanas Vladimiras laikėsi neutraliai, šalyje įsivyravo taika ir suklestėjo kultūrinis-bažnytinis gyvenimas.

1014 m. birželio 29 d. Samuilas buvo sumuštas Bazilijaus II Kleidiono mūšyje ir po keleto mėnesių spalio 6 d. mirė. Bulgarijos sostą užėmė jo sūnus Gavriilas Radomiras, kuris tęsė karą su Bizantija. Bazilijus II pasikvietė Ivaną Vladislavą, kurio tėvą Aroną 987 m. buvo nužudęs caras Samuilas. Mainais pasiūlęs turtus Bazilijus pasiūlė jam nužudyti naująjį carą. Vladislavas nusprendė pasinaudoti Bizantijos pasiūlymu ir atkeršyti už tėvą - mežioklės metu jis nužudė savo pusbrolį ir užėmė Bulgarijos sostą.

Siekdamas apsisaugoti nuo galimos grėsmės iš vakarų naujasis caras 1016 m. išsikvietė į Prespą savo vasalą Jovaną Vladimirą. Gali būti, kad jis bijojo Jovano Vladimiro keršto dėl jo žmonos brolio nužudymo. Kunigaikštis ruošėsi vykti pas siuzereną, tačiau jo žmona Teodora Kosara nepasitikėjo brolio žudiku ir bijodama dėl savo vyro gyvybės pas carą išvyko pati. Ivanas Vladislavas ją priėmė ypač širdingai, be to, saugumą garantavo Bulgarijos patriarchas Davidas, taigi Jovanas Vladimiras ryžosi keliauti į caro dvarą. Caras buvo išsiuntęs karius į pasalą, jie turėjo nužudyti Jovaną Vladimirą dar iki atvykstant, tačiau pasak legendos Dievas jam padėjo saugiai pasiekti Prespą. 1016 m. gegužės 22 d. atvykęs Jovanas Vladimiras nuėjo į cerkvę pasimelsti. Carui supratus, kad pasala nepavyko, jis nusiuntė karius su nurodymu nužudyti Jovaną Vladimirą. Kariai jį nukirsdino. Pasak vienos legendos kunigaikštis paėmė savo nukirstą galvą, sėdo ant žirgo ir nujojo į cerkvę. Ten jis nulipo nuo žirgo, tarė "Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą" ir mirė. Tai įvyko 1016 m. gegužės 22 d. Jis nedelsiant buvo palaidotas toje pačioje bažnyčioje Prespoje, šalia kurios buvo nužudytas. Neva tik po daugybės stebuklų, nutikusių su kunigaikščio kūnu, jis palaikus perdavęs Kosarai.

Jovano Vladimiro sostą užėmė Travunijos kunigaikštis Dragomiras, kuris suvienijo abi karalystes.

Ivanas Vladislavas mirė po dvejų metų 1018 m. vasarį Duresio apgulties metu. Pagal vieną iš versijų, užrašytą "Duklios popo metraštyje", kai jis sėdo valgyti savo stovykloje netoli Duresio, jį užpuolė riteris, kurį caras atpažino kaip nužudytąjį kunigaikštį Vladimirą. Išsigandęs jis puolė šauktis pagalbos, bet niekas neskubėjo jam į pagalbą. Nežinomas riteris jį mirtinai sužeidė.

Našlė po kelių metų atgavusi vyro palaikus perkėlė juos į Duklios pietryčiuose, Krajinoje, esančią Dievo motinos cerkvę. 1215 m. Serbijai pralaimėjus kare su Epyro despotais palaikai kaip karo trofėjus buvo perkelti į Diuresį, kur išbuvo iki 1381 m., kai buvo vėl perkelti į jo vardo vienuolyną netoli Elbasanio. 1995 m. Jovano Vladimiro palaikai perkelti į katedrą Tiranoje. Jovano Vladimiro palaikai laikomi relikvijomis, kurios traukia maldininkus, ypač jo vardo dieną, kai palaikai išnešami į bažnyčią netoli Elbasanio.

Vladimiro kryžius, kuris jį laikęs tuo metu, kai buvo nukirsdintas, taip pat laikomas relikvija ir tradiciškai saugomas Androvičių šeimos Velji Mikuličių kaime pietryčių Juodkalnijoje. Kryžius tikintiesiems rodomas tik per Sekmines, kai jis yra nešamas procesijoje į Rumijos kalno viršūnę. Jovanas Vladimiras laikomas pirmuoju serbų šventuoju, miesto Juodkalnijoje globėju. Jo pirmoji hagiografija, kuri neišliko, buvo parašyta greičiausiai tarp 1075 ir 1089 m. Jos sutrumpinta versija lotynų kalba išliko Duklios popo kronikoje.

Jovanas Vladimiras tapo svarbia Serbijos istorijos figūra būtent dėl to, kad jo gyvenimo aprašymas buvo viena iš pirmųjų Serbijos šventųjų hagiografijų, o su jo gyvenimu susijusios istorijos tapo legendomis, paplitusiomis tarp serbų ir albanų.

Nuorodos

1. Fine, John Van Antwerp (1991). The Early Medieval Balkans: A Critical Survey from the Sixth to the Late Twelfth Century. Ann Arbor, Michigan: The University of Michigan Press. P. 193, 202. .
2. Robert Elsie. A Dictionary of Albanian Religion, Mythology and Folk Culture. C. Hurst & Co. Publishers, 2001. P.139.
3. Hagiographies of the Serb Saints of Montenegro
4. Fine, John Van Antwerp (1991). The Early Medieval Balkans: A Critical Survey from the Sixth to the Late Twelfth Century. Ann Arbor, Michigan: University of Michigan Press. P. 202–3
5. Fine, John Van Antwerp (1991). The Early Medieval Balkans: A Critical Survey from the Sixth to the Late Twelfth Century. Ann Arbor, Michigan: University of Michigan Press. P. 193-195.
6. Ostrogorsky, George Alexandrovič (1956). History of the Byzantine State. Oxford: Basil Blackwell. P.293.
7. Milović, Željko; Mustafić, Suljo (2001). "Kult Svetoga Vladimira". Knjiga o Baru (serbų k.). Bar, Montenegro: Informativni centar Bar. P 54.
8. D. Hupchick. The Balkans: From Constantinople to Communism. Springer, 2002. P.54.
9. Duklios popo kronika (Ljetopis Popa Dukljanina) Cap. XXXVI. 2011-05-14 .
10. T. Wasilewski: Historia Bułgarii. Wrocław: Ossolineum, 1988, p. 69-70. .
11. W. Gjuzelew: Bułgarskie średniowiecze. W: Bułgaria. Zarys dziejów. I. Dymitrow (red.). Warszawa: Książka i Wiedza, 1986, p. 55. .
12. T. Wasilewski: Historia Bułgarii. Wrocław: Ossolineum, 1988, p. 67. .
13. S. Runciman: A history of the First Bulgarian Empire. Londyn: George Bell & Sons, 1930. P.248. OCLC 832687.
14. Ch. Cawley: Medieval Lands. Foundation for Medieval Genealogy, 2006–2007.
15. Полывянный Д. И., Турилов А. А. Иоанн Владимир // Православная энциклопедия. — М. : Церковно-научный центр «Православная энциклопедия», 2010. — Т. XXIII. — С. 736—738. — 752 с. — 39 000 экз. — .
16. Čedomir Antic. The history of Serbia. Laguna, 2018. P.43. .