Jordano slėnis

Jordano slėnis arba Ghoras (arab. الغور‎ = Al-Ghor, hebr. ‏עמק הירדן‏‎ = Emek HaYarden) – slėnis Artimuosiuose Rytuose, nusidriekęs iš šiaurės į pietus apie 200 km, nuo Tiberiados ežero iki Negyvosios jūros, abipus Jordano upės. Plotis iki 25 km. Slėnis patenka į Jordanijos, Izraelio ir Vakarų Kranto teritorijas. Jis yra tektoninio lūžio, skiriančio Arabijos ir Afrikos plokštes, dalis. Į pietus nuo Negyvosios jūros šis tektoninis lūžis prasitęsia kaip Vadi Arabos slėnis.

Jordano slėnis tuoj į pietus nuo Tiberiados ežero

Jordano slėnis yra vienų pirmųjų žemdirbystės sričių pasaulyje. Čia ji vystoma daugiau kaip 10 tūkst. metų. Palankus klimatas ir Jordano vandenys leido šiam slėniui tapti svarbiu kultūriniu-istoriniu centru šiame dykumų apsuptame krašte. Būtent Jordano slėnyje įkurtas vienas seniausių pasaulio miestų – Jerichonas. Prie Jordano yra krikščionių laikoma viena švenčiausių vietų Al Maghtasas, arba Jėzaus Kristaus krikšto vieta.

Po Izraelio valstybės susikūrimo, kilo kariniai konfliktai dėl šio slėnio. 1967 m. vakarinę slėnio pusę (Vakarų Krantą) iš Jordanijos okupavo Izraelis. Vėliau Izraelis ketino betonine siena atriboti Jordano slėnį nuo palestiniečių gyvenviečių Vakarų Krante, tačiau dėl kritikos šių planų atsisakė.

Dabar Jordano slėnyje gyvena ~11 tūkst. izraeliečių, 7500 gyventojų Vakarų Krante ir virš 85 tūkst. Jordanijos gyventojų. Slėnyje didelių miestų nėra, nes stengiamasi visas žemes panaudoti žemės ūkiui.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 126