Jonas Repšys

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Jonas Repšys (1930 m. lapkričio 20 d. Baltausių kaime, Žeimelio s., Biržų aps. – 1976 m. rugpjūčio 19 d. Palangoje) – Lietuvos sovietinio laikotarpio filosofas, egzistencijos filosofijos tyrinėtojas, pedagogas, filosofijos mokslų daktaras. Nuo 1960 m. dirbo universiteto Filosofijos katedroje; docentas (1967). TSKP narys.

Gyvenimas

Repšys Jonas – gimė 1930 m. lapkričio 20 d. Baltausių kaime (Žeimelio s., Biržų aps.). Mirė 1976 m. rugpjūčio 19 d. Palangoje. 1956 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. J. Repšys yra parašęs kelias dešimtis mokslo darbų, kurie rodo gilius jo įsitikinimus moksline marksizmo–leninizmo metodologijos galia, jo filosofinio akiračio platumą bei mokslinės analizės gilumą. Paskelbė darbų apie soc. humanizma iš etikos, estetikos, filosofijos, istorijos, kultūros teorijos. Vienas iš paskutinių jo darbų, skirtas egzistencializmo etikai, buvo paskelbtas rusų kalba. Netikėta Jono Repšio (1930.11.20 – 1976.8.19) mirtis- skaudus smūgis Lietuvos filosofijos mokslui.

Kūrybinis palikimas

Repšys Jonas daugiausia dėmesio skyrė marksistinės filosofijos reikšmei šiuolaikinio pasaulio idėjinėje kovoje, jis analizavo sudėtingą ir prieštaringą filosofijos raidą, stengėsi atskleisti socialines tos raidos sąlygas. Iš marksizmo–leninizmo pozicijų jis sprendė labai aktualią šių laikų problemą – žmogaus problemą, kritikavo įvairias šiuolaikines buržuazines žmogaus teorijas. Ypač dideli jo nuopelnai įtakingiausios šiuolaikinės buržuazines filosofijos krypties – egzistencializmo – tyrinėjime. Jonas Repšys – vienas žymiausių sovietinio laikotarpio filosofų, žengė toliau nei egzistencionalistai pradininkai, kurie tik absoliutizavo elgesį nuo istorinio dorovių vertybių konteksto. Jis bandė apibrėžti individo dorovinę orientaciją dabartiniame pasaulyje. Pirma, dorovinis žmogaus elgesys visada susijęs su asmeniniu individo apsisprendimu. Antra, moralės individualizmas pagrįstas ir pačia susvetimėjusių santykių klasinėje visuomenėje prigimtimi bei tikrąja žmogaus prigimtimi toje visuomenėje. Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu egzistencializmo, ypač egzistencializmo kaip literatūrinio judėjimo įtaka kultūrai buvo gana ryški, nors apibrėžtų formų ir neįgijo. Nekalbant apie tuos, kurie fenomenologiją ir egzistencializmą kritikavo dėl ideologinės konjunktūros, nepažindami šaltinių, atkreiptinas dėmesys į vėliau nusidriekusią eilutę filosofų, dalykiškai nagrinėjusių vieną ar kitą fenomenologijos aspektą. Jonas Repšys, Minkevičius ir kiti laikėsi nuomonės, jog marksistinė filosofija yra viena iš filosofinių disciplinų pažinimo teorijoje. Ji nėra kažkokia antžmogiška arba amžina, o tiesiog atlieka labai konkretų vaidmenį. Juk užbaigtų sistemų nėra…

Pagal Joną Repšį, racionalizmas operuojąs bendrybėmis, racionaliomis schemomis, kuriose dingsta žmogaus individualybė; racionalizmas, kalbėdamas apie atskirą individą, kalba tik apie jo mąstymo ypatybes visiškai nuošaly palikdamas tokius aspektus kaip valia, nuotaikos, aistra; racionalizmas žmogų labiau linkęs traktuoti kaip objektą kitų objektų tarpe, pamirštama, jog žmogus turi galimybę vienaip ar kitaip pats įtakoja savo būtį.

Egzistencinė etika

Dorovinio tobulėjimo klausimai priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus esmė ir jo padėtis visuomenėje. Tai lemia, kad:

1. Moralė, dorovinės normos išreiškia socialinę individo orientaciją;
2. Filosofijoje atsispindi ne vien pažintinis žmogaus santykis su pasauliu, bet ir jo situacija tame pasaulyje. Kai žmogaus-istorijos kūrėjo padėtis pasidaro dramatiška, filosofijoje svarbiausiu tampa antropologinis (etinis) jo aspektas. Iškyla uždavinys naujai vertinti žmogaus vietą pasaulyje.

Kiekvienas individas savo žmogiškąją esmę gali išreikšti tik tam tikromis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, susidarančiomis konkrečioje visuomenėje. Tačiau susiskaidžiusi visuomenė kartais trukdo žmogui kurti save – atsiranda susvetimėjimas, nuasmenėjimas, konformizmas ir pan. Individo ir visuomenės interesų (žmogaus individualumo ir socialumo) priešiškumas ypač pasireiškia pereinant iš vienos istorinės epochos į kitą.

Šiuolaikinę Vakarų filosofiją galima skirti:

1. Scientistinę (neopozityvizmas ir t. t.), pagal kurią geriausias būdas spręsti socialines problemas – mokslinė-pažintinė orientacija. Visa žmonių veikla turi būti pertvarkyta pagal tiksliųjų mokslų kriterijus;
2. Antropologinę (egzistencializmas, personalizmas, neofroidizmas bei filosofinė antropologija), pagal kurią žmogus savo pastangas turi nukreipti į savo prigimtį, į moralines ir dvasines galimybes. Jos socialinis pagrindas – žmonių santykių susvetimėjimas.

Žmogus ištirpsta susvetimėjusioje visuomenėje bei standartinėse elgesio normose. To priežastis – savo vidinių galimybių nesupratimas. Tikras ar netikras bus gyvenimo būdas – priklauso nuo pačios egzistencijos arba nuo neryžtingumo būti laisvam ir atsakyti už savo poelgius. Žmogus pirmiausia egzistuoja ir tik egzistuodamas kuria save, savo esmę – remdamasis savo egzistencija arba savo laisve. Nors ir būdama etinė, egzistencialistinė filosofija nepripažįsta jokių pozityvių etinių principų, nes egzistencija aiškinama vien laisvu individo pasirinkimu. Sėkmė ar nesėkmė nevaidina esminio vaidmens. Svarbu tik, kad rinkčiausi pats. Tai, ką patys pasirenkam, visada yra geresnis. Individo elgesio dorovinį vertingumą sudaro ištikimybė pačiam sau. "Viską galim pasirinkti – jei tas pasirinkimas laisvas" (Sartras). Egzistencinė etika gali orientuoti žmogų į tai, kuo jis neturėtų būti. bet ji nenurodo, kokiu jis gali būti, kokiais kriterijais turi vadovautis, kad išreikštų savo individualybę. Dorovinis žmogaus elgesys visada yra susijęs su asmeniniu individo apsisprendimu. Tuo moralė skiriasi nuo politinių ir teisinių normų, kurių laikymasis priklauso nuo laisvo individo apsisprendimo. Elgesys doras todėl, kad jis neprimestas iš šalies. Už tokį elgesį žmogus turi atsakyti, nes pasirinko pats. Bet žmogus visus savo poreikius gali patenkinti tik gyvendamas visuomenėje. Todėl visuomenė deformuoja žmogaus elgesį.

Visuomeninis požiūris

Pagal Joną Repšį, racionalizmas operuojąs bendrybėmis, racionaliomis schemomis, kuriose dingsta žmogaus individualybė; racionalizmas, kalbėdamas apie atskirą individą, kalba tik apie jo mąstymo ypatybes visiškai nuošaly palikdamas tokius aspektus kaip valia, nuotaikos, aistra; racionalizmas žmogų labiau linkęs traktuoti kaip objektą kitų objektų tarpe, pamirštama, jog žmogus turi galimybę vienaip ar kitaip pats įtakoja savo būtį. „Pasirinkdamas save ir savo egzistavimo būdą, žmogus tampa atsakingas ir už savo veiksmus, nes jis tampa sąmoningu ir morališkai apsisprendusiu autoriumi“ – teigia Jonas Repšys.

Nuorodos

Dorovinis asmenybes brendimas, Leidykla "Mintis," (Vilnius) 1980.