Jūravos girininkija

Jūrava
[[Vaizdas:|{{#if:|270px]]
Jūrava
55°07′12″š. pl. 22°18′47″r. ilg. / 55.120°š. pl. 22.313°r. ilg. / 55.120; 22.313 (Jūrava)
Apskritis	Tauragės apskritis
Savivaldybė	Jurbarko rajono savivaldybė
Seniūnija	Viešvilės seniūnija
Gyventojų (2021)	25
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Jū́rava Kilmininkas: Jū́ravos
Istoriniai pavadinimai	vok. Jura

Jūrava – kaimas Jurbarko rajono savivaldybėje, 3 km į rytus nuo Žukų, dešiniajame Giluvės upės krante, Karšuvos girioje. Seniūnaitijos centras. Veikia Jūravos girininkija. Į šiaurę nuo kaimo yra , kuriame auga aukščiausias Lietuvos ąžuolas. Jo apimtis 1,4 m, o aukštis – 38 metrai.

Istorija

Po 1422 m. Melno taikos buvo skatinamas Mažosios Lietuvos apgyvendinimas, naujakuriams suteikiant įvairių privilegijų, skatintas ir valstybinių miškų kirtimas, kirtimus paverčiant dirbamais laukais. Per Jūravos mišką nuo upės ėjęs takas link Viešvilės virto svarbesniu vieškeliu, kirtusiu iš girių pelkynų ištekantį Giluvės upelį. Prie perkėlos nuo seno buvo minimas Antgiluvių kaimelis, kuriame buvo apgyvendinami valstybinio (karališkojo) miško prievaizdai, prižiūrėję aplinkinius plotus. 1785 m. Antgiluviai (arba vok. Goltzenthal) buvo apibūdinti kaip karališkojo vyresniojo prievaizdo būstinė su vienu ugniakuru (sodyba). Tuomet sodyba priklausė Kazikėnų valsčiui ir Viešvilės parapijai.

XIX a. pradžioje vietovė vokiškai pavadinta Jura. 1817 m. ten užfiksuota miškų ūkio būstinė su dviem ugniakurais (sodybomis) ir 16 gyventojų. Tuomet vietovė priklausė naujai sukurtai Ragainės apskričiai. Pro čia link Viešvilės važiuodavo vis daugiau keliautojų iš Jūros upės dešiniojo kranto ar tolesnių vietovių.

XIX a. viduryje Jūrava vadinta vyriausios girininkijos sodyba. Tuomet ten gyveno 12 žmonių, laikyti 6 arkliai, 14 galvijų, 6 avys bei 5 kiaulės. Gyvenusiems valdiškame plote bei valdiškuose pastatuose reikėjo mokėti mažiau mokesčių nei kokio turto savininkams. Už lankiusius Žukų mokyklą vaikus, kuriems iki mokyklos tekdavo eiti netrumpą atstumą girių takais, kasmet pakako mokytojui surinkti 16 sidabrinių grašių ir 9 pfenigius, dar šiek tiek rugių, grūdų, šieno bei šiaudų.

Po miškų ūkio reformų pertvarkant ankstesnes ūkių bei girininkijų valdas, Jūravai buvo palikta administruoti Nemuno dešiniojo kranto girių vakarinė dalis – plotai arčiau Jūros upės. 1871 m. Jūrava apibūdinta kaip vyr. girininkijos būstinė su dviem gyvenamaisiais namais bei devyniais gyventojais. Per miškus ir pelkynus link netolimos Vokietijos valstybės sienos su Rusijos imperija driekėsi kontrabandininkų takai, kuriais lietuviškos spaudos draudimo metais keliaudavo ir knygnešiai.

1885 m. Jūravos vyr. girininkija valdė 5976 ha žemės, iš jų 56 ha arimų, 42 ha pievų ir 5401 ha medynų. Tų valdų našumas buvo apibūdintas kaip gana menkas: buvo daug užpelkėjusių bei drėgnų vietų su prastos kokybės želdynais. Tada Jūravai dar priklausė penkios aplinkinės miškininkų (eigulių, miško darbininkų ir pan.) gyvenvietės, kuriose iš viso gyveno 54 žmonės septyniose sodybose. Į šią atkampią vietovę atvykdavo medžiotojai, nes miškuose dar buvo likę retų rūšių (kurtinių, vilkų, briedžių ir kt.).

1905 m. Jūravos vyr. girininkija iš viso valdė 6806 ha žemės, daugiausiai valstybinio miško plotų. Pačioje gyvenvietėje tada stovėjo vienas gyvenamasis namas su aštuoniais gyventojais. 1904 m. per Jūravą buvo nutiestas siaurasis geležinkelis Tilžė–Pagėgiai–Mikytai–Smalininkai, tapęs svarbia susisiekimo trasa, pamėgta ūkininkų bei nuošalių kaimų gyventojų. Į vakarus nuo Jūravos geležinkelis buvo nutiestas senojo vieškelio pakele, o ties miškininkų gyvenviete staigiai suko pietų link ir ėjo palei naująjį kelią, Jūravos gyvenvietę jungusį su plentu Vilkyškiai–Viešvilė–Smalininkai. Siekiant atpiginti ir palengvinti siaurojo geležinkelio tiesimą, jo trasos nebandyta tiesti per girią, pelkynus bei kalnynus – patogiau buvo glaustis prie jau buvusių kelių. Pačioje Jūravoje buvo įrengta traukinių stotelė. Miškininkai galėjo medieną iš girios glūdumos geležinkeliu gabenti į krašto lentpjūves bei uostus.

Po I pasaulinio karo Jūrava liko miškininkų gyvenviete, 1925 m. ji apibūdinta kaip girių dvaro apygarda. Jai ir toliau priklausė aplinkinės miškininkų sodybos, kur iš viso gyveno 53 žmonės. Tuomet Jūrava priklausė naujai sukurtai Pagėgių apskričiai ir Žukų parapijai. Pačioje Jūravoje buvo įsteigtas naujo valsčiaus centras, tad šios nedidelės gyvenvietės reikšmė dar padidėjo.

XX a. pradžioje Giluvės upelis jau nebuvo didelė kliūtis keliautojams – pro Jūrava jis tekėjo kanalizuota vaga. Aplinkiniai plotai buvo sausinti, į drėgnesnes vietas buvo nutiesti sausinimo grioviai.

Ties siaurojo geležinkelio posūkiu stovėjo didžioji vyr. girininkijos sodyba su stambiais pastatais. Ryčiau, jau už geležinkelio trasos, stovėjo nedidelė sodybėlė, kurioje vėliau apsigyvenęs Jūravos girininkas. Šiauriau sodybų, miške ant kalvelės buvo įrengtos miškininkų kapinaitės. Jūravos sodybas supo nedidelis dirbamų laukų bei pievų plotelis, supamas didžiosios girios. Ši buvo suraižyta taisyklingų kvartalinių linijų, kurių sankryžose stovėjo tašyto akmens stulpeliai su miško kvartalų numeriais. Iš Jūravos į miškų plotus vedė keli stambesni keliai bei menkesni keliukai. Kelias į plentą Vilkyškiai–Viešvilė buvo išgrįstas akmenimis ir apsodintas medžiais. Ąžuolais ir kt. medžiais buvo apsodinti kiti reikšmingesnieji keliukai aplink miškininkų gyvenvietę. Aplink svarbiausią vyr. girininkijos pastatą buvo sodinti dekoratyviniai medžiai. XX a. pradžioje pagrindinės sodybos erdvų stačiakampį kiemą supo keturi nemaži pastatai.

Kiemo šiaurinėje pusėje stovėjo didysis pastatas – mūrinis tinkuotas statinys iš dviejų dalių, padailintas kraštui būdingais motyvais. Kiemo vakarinėje bei pietinėje pusėse stovėjo nemaži ūkiniai pastatai: stambi medinė daržinė, pakelta ant aukšto akmens mūro pastato ir kt. Prieškariu Jūravos vakariniame pakraštyje buvo pastatyta nedidelė sodyba miško darbininkams su mediniais pastatais. Šios sodybos žymiau nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Pokariu čia vėl buvo įkurdinti miškininkai, pagal savo sistemos tradicijas gana tvarkingai prižiūrėję senuosius pastatus bei gyvenvietės aplinką. Todėl Jūrava išliko geriau nei dauguma Mažosios Lietuvos gyvenviečių. Pokariu buvo visai nuardyta siaurojo geležinkelio linija, likviduota buvusi traukinių stotelė. Dalis senųjų statinių sunyko, dalis perstatyta.

Jūravos kapinaitėse liko senųjų paminklų. Kaime išlikusios vaizdingos senų medžių alėjos. Prieš šimtmetį ir dar seniau sodinti ąžuolai, uosiai bei kiti medžiai jau suvešėjo, jų eilės pažymi senųjų kelių trasas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1785–1817 m.	Kazikėnų valsčius	Tilžės apskritis
1817–1920 m.	Žukų valsčius	Ragainės apskritis
1920–1950 m.	Jūravos valsčius	Pagėgių apskritis
1950–1995 m.	Viešvilės apylinkė	Jurbarko rajonas
1995–	Viešvilės seniūnija	Jurbarko rajono savivaldybė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.	1885 m.	1905 m.	1910 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.
32	54	86	60	53	45	76
1979 m.^sur.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-	-
71	54	58	41	25	-	-
Demografinės raidos histograma

Šaltiniai

1. Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
2. Martynas Purvinas. Jūravos kaimas. Mažoji Lietuva
3. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
4. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
5. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
6. Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
7. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
11. Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.