Italijos armija

Italijos armija it. Esercito Italiano
Armijos herbas
Veikimo laikas	1861–dabar
Valstybė	Italija
Pavaldus	Italijos ginkluotosios pajėgos
Rūšis
Dydis	108 000 žm.
Šūkis	Salus Rei Publicae Suprema Lex Esto 'Respublikos saugumas turi būti aukščiausias įstatymas'
Vadovybė
Armijos generalinio štabo viršininkas (it. Stato Maggiore dell’Esercito)	generolas Giuseppe Valotto

Italijos armija (it. Esercito Italiano) – Italijos respublikos sausumos pajėgos. Neseniai jos perorganizuotos į profesionalias pajėgas, kurias sudaro vien tik savanoriai. 2010 m. Italijos armijoje buvo 108 tūkst. karių.

Žinomiausia Italijos armijos karinė technika yra pėstininkų kovos mašinos Dardo, prieštankinės savaeigės Centauro, tankai Ariete, atakos sraigtasparniai Mangusta. Armijos generalinis štabas įsikūręs Romoje, priešais prezidento rūmus.

Istorija

Italijos armija buvo organizuota kaip Italijos Karališkoji Armija (), kuri buvo sukurta paskelbus Italijos karalystę po popiežiaus valstybių užėmimo ir Italijos suvienijimo (Risorgimento). 1861 m., vadovaujant Džiuzepei Garibaldžiui, Viktorą Emanuelį II iš pakvietė užimti naujos nepriklausomos Italijos sostą.

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmas šiuolaikinis karas, kuriame dalyvavo Italijos armija, buvo Pirmasis pasaulinis karas. Nemažai karinių veiksmų vyko šiaurės Italijoje, Italijos armija prarado daug kareivių (~700 000 žuvusių). 1915 m. gegužę – 1917 m. rugpjūtį Italijos armija surengdavo vieną puolimą kas trys mėnesiai, kas buvo dažniau negu Vakarų fronte. Disciplina Italijos kariuomenėje buvo griežtesnė, baudos už pareigų neatlikimą griežtesnės, negu Vokietijos, Prancūzijos ar D. Britanijos kariuomenėse.

Tarpukaryje Italijos armija dalyvavo , teikdama kareivius ir techniką Savanorių kariuomenės korpusams (Corpo Truppe Volontarie) dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, įsiveržė į Albaniją.

Antrasis pasaulinis karas

Formaliai Antrajame pasauliniame kare dalyvavusi Karališkoji armija buvo viena didžiausių šiame kare dalyvavusių kariuomenių, nors iš tikrųjų ji nebuvo tokia didelė kaip buvo skelbiama. Italijos armija viena pirmųjų ėmė naudoti parašiutininkų dalinius.

Italijos divizijos paprastai mažesnės už kitų valstybių, tad daugelis jų sustiprintos šturmo grupe (Gruppo di Assalto) iš dviejų juodmarškinių batalionų.

Pranešimai apie Italijos dalinių patvarumą Antrajame pasauliniame kare beveik visada buvo laikomi nepatikimais. To priežastis – nesėkmingi Italijos kariuomenės puolimai Egipte ir armijos neveiklumas . Abi kampanijos buvo blogai paruošos ir prastai vykdytos. Į Egiptą įžengusi 10-oji Italijos armija pasidavė po pusmečio kampanijos, nors prieš veikė penkiskart mažesnės britų pajėgos.

Nesėkmingą kampaniją lėmė ne tik netinkamas vadovavimas, bet ir pasenusi ginkluotė, dažnai dar Pirmojo pasaulinio karo laikų, neatitikusi nei Vokietijos, nei Sąjungininkų kariuomenių standartų. Kas dar svarbiau, Italijos kariuomenei trūko beveik visų rūšių įrangos, kariuomenės vadovybė nesiėmė priemonių tinkamai organizuoti tinkamą tiekimą fronto daliniams. Kariuomenei stigo priešlėktuvinių ginklų, prieštankiniai ginklai buvo pasenę. Stigo sunkvežimių, o itališki „vidutiniai“ tankai (M11), , ir buvo aiškiai silpnesni, lyginant su sunkiau ginkluotais, pvz., JAV „“.

Italijos ekspedicinis korpusas, vadovaujamas generolo , kariavo TSRS. Jo vadas pripažino, kad korpusui trūko technikos ir atsargų. 1942 m. gruodžio 12 d. prasidėjus Raudonosios Armijos puolamajai operacijai „Saturnas“, 8-oji italų armija buvo greitai sutriuškinta, ir tik trečdalis jos kareivių išvengė patekimo į „katilą“. Siekdamos išvengti apsupimo trys Alpių šaulių divizijos (2-oji Alpių šaulių divizija „Tridentina“, 3-oji Alpių šaulių divizija „Julia“ ir 4-oji -oji Alpių šaulių divizija „Cuneense“) kovėsi kol buvo praktiškai visiškai sunaikintos.

Italijos 132-oji tankų divizija „Ariete“ ir 185-oji parašiutininkų divizija „Folgore“ buvo beveik visiškai sunaikintos . Įnirtingu pasipriešinimu italai kareiviai pasižymėjo ir Kereno mūšyje Rytų Afrikoje.

Vokietijos ir Italijos kariuomenei pralaimėjus Tunise, Italijos dalinių moralė visiškai krito, ir 1943 m. liepos 10 d. sąjungininkams išsilaipinus Sicilijoje daugelis Italijos Pakrantės divizijų tiesiog išsilakstė. Kritusi moralė 15 dienų vėliau leido Italijos karaliui Viktorui Emanueliui III nuversti dučę Benitą Musolinį.

1943 m. rugsėjį Italija pasidavė ir skilo į Italijos socialinę respubliką šiaurėje ir „Badoljo vyriausybę“ pietuose. Italijos sąjunginė armija (it. Esercito Cobelligerante Italiano) buvo Italijos rojalistų armija, kovojusi Pietų Italijoje Sąjungininkų pusėje po 1943 m. rugsėjo Sąjungininkų paliaubų su Italija. Šioje armijoje italų kareiviai kovėsi ne už Benitą Musolinį, bet už Italijos karalių VIktorą Emanuelį III ir Italijos maršalą (it. Maresciallo d'Italia) .

Pokaris

33-iojo lauko artilerijos pulko „Acqui“ kareiviai parade

1946 m. Italijos karalystę pakeitė Italijos respublika, o Karališkoji armija buvo pervadinta į Italijos armiją (it. Esercito Italiano).

Nuorodos

1. [http://www.difesa.it/NR/rdonlyres/E006A984-0E90-42F4-A2CA-BDCAACADDFCE/0/Nota_Aggiuntiva_2010_definitiva_Gaeta_09_04_2010.pdf Nota aggiuntiva allo stato di previsione per la Difesa per l’anno 2010 |accessdate=2010-04-14}}
2. Keegan (2001), p.319
3. Bierman & Smith (2002), pp.13-14
4. Walker (2003) pp.9-29

Vikiteka: Italijos armija – vaizdinė ir garsinė medžiaga