Islandijos finansų krizė

Finansinė suirutė Islandijoje prasidėjo, kai vyriausybė nacionalizavo tris didžiausius šalyje bankus „“, „“ ir „“. Šios šalies ekonomikos dydžio atžvilgiu, bankų sistemos griūtis buvo pragaištingiausia kada nors vykusi visos šalies finansinės sistemos krizė.

Apžvalga

Keletu dienų anksčiau „Glitnir“ vadybos pirmininkas ir direktorius slapta susitiko su centrinio banko direktoriais ir pranešė jiems, kad bankas turi rūpesčių. „Glitnir“ turėjo ilgalaikių sutarčių, jomis refinansuodavo trumpalaikes skolas – reikšminga jų dalis buvo sudaryta su „Lehman Brothers“. „Lehman Brothers“ dingo. Taigi „Glitnir“ verkiant reikėjo užsienio valiutos. Centrinis bankas, atmetęs užstatus, pasiūlytus „Glitnir“, ir pasitaręs su vyriausybe, nusprendė nacionalizuoti banką..

Centinis bankas aiškiai manė, kad tai nuramins rinkas ir atkurs pasitikėjimą Islandijos bankais. Dabar atrodo, kad apsiskaičiavimo. Reitingų agentūros („Moody´s“, „“) paskubėjo pažeminti Islandijos valstybės skolinimosi patikimumo indeksą ir taip atspindėjo požiūrį, kad vyriausybė neįstengs perimti bankų įsipareigojimų. Islandijos bankų imamų paskolų rizikos mokestis staiga padidėjo. Bankų sistema svyravo ant bedugnės krašto. Taip prasidėjo savaitė, o pasibaigė ji visos finansų sistemos griūtimi.

Islandijos vyriausybė spalio 6 d. Altinge (parlamente) prastūmė ypatingos skubos įstatymus. Jie suteikė teisę finansų priežiūros tarybai perimti bankų valdymą. Kad būtų išvengta indėlių atsiėmimo, įstatymas apibrėžė, jog visi indėliai Islandijos bankuose yra visiškai garantuoti vyriausybės. Bet atėjo eilė antram bankui – „Landsbankinn“ irgi turėjo paskelbti apie nemokumą. Šis bankas turėjo filialų užsienyje – Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir kitur. Britanijos vyriausybė greitai įšaldė jo turtą, kad apsaugotų savo piliečių interesus. Iki to laiko visos Islandijos bendrovės užsienyje jau buvo apniktos įtarimų. Britanijos vyriausybė net nuėjo taip toli, jog pritaikė neseniai priimtą „teroristinį įstatymą“, kad perimtų Britanijoje registruotas bendroves, kurių savininkai – Islandijos bankai, įskaitant didžiausią – „Kaupthing“. Islandijos (NATO šalies) vyriausybė ir abu Islandijos bankai, veikiantys Londone, pagal šį įstatymą buvo įrašyti į tuos pačius juoduosius sąrašus kaip ir „Al Qaeda“ su kitomis teroristinėmis organizacijomis. Tai buvo paskutinis lašas. „Kaupthing“ krito. Su juo visa finansų sistema atsidūrė griuvėsiuose.

Galima sakyti, kad Amerikos bankų krizė (žlugus „Lehman Brothers)“ buvo kibirkštis, įžiebusi liepsną, o toji prarijo Islandijos finansų sistemą. Bet nacionalinė katastrofa gali būti visiškai paaiškinta tik įvertinus pastarųjų keleto metų vidinę Islandijos politiką. Dauguma ekonomistų sutinka, kad įtartinai trūko koordinuotos makroekonominės politikos, galinčios suvaldyti išbalansuotą ekonomiką. Vyriausybė trynė rankas dėl investicijų bumo energetikos sektoriuje, tai pat leido pūstis nekilnojamojo turto burbului lengvai dalydama paskolas. Greitas augimas (vidutiniškai 4,6 procento per metus nuo amžiaus pradžios) paskatino skolinimąsi iš užsienio bei nevaržomą išlaidavimą ir tai atspindėjo perkrypęs prekybos deficito balansas.

Viešojo sektoriaus (jis sudarė nuo 36 iki 48 procentų bendrojo nacionalinio produkto (BVP)) plėtra valdant konservatyviai vyriausybei buvo didžiausia pasaulyje. Centrinis bankas nuo 2001 paskelbė laisvą valiutos režimą ir bandė suvaldyti infliaciją apie 2,5 procento lygį (plius minus 4 procentiniai punktai). Pasirodė, kad tai visiškai nerealu. Kai pigių pinigų buvo lengvai gaunama iš užsienio, dviženklė centrinio banko palūkanų norma pasirodė ne tik negalinti efektyviai riboti infliacijos, bet turėjo ir šalutinį nepageidaujamą poveikį – sustiprino kroną. Tai sukėlė daug neigiamų pasekmių. Paskatino perteklinį importą, vartojimą ir įsiskolinimo didėjimą, taip pat nebekontroliuojamai kylantį prekybos deficitą. Kai palūkanų normų skirtumas tarp Islandijos ir užsienio pasiekė dviženklį skaičių, į vidų pradėjo plaukti spekuliacinis kapitalas ir greitai susižerdavo pelnus dėl valiutų kursų skirtumo. O tai dar kėlė kursą ir didino bendrą ūkio disbalansą.

Kai užsienio spekuliantai, pajutę pavojų, puolė atsiiminėti savo pinigų, kronos vertė krito. Tiesa, „žlugimas“ būtų tikslesnis žodis paaiškinti tam reiškiniui. Nuo 2008 metų pradžios iki finansinės sistemos subyrėjimo spalio mėnesį kronos vertė krito 70 procentų. Kurį laiką krona nebuvo oficialiai registruota valiuta, ja buvo galima prekiauti tik juodojoje rinkoje. Tuo pačiu metu, Islandijos indeksas „OMX Iceland 15“ smuko 77%. birža buvo atidaryta po trijų dienų priverstinio sustabdymo, kurį nulėmė šalies bankų sistemos griūtis. Iki tol per 9 dienas indeksas buvo nusmukęs 30%. „Kaupthing Bank“, „Glitnir Bank“ ir „Landsbanki Islands“ tuo metu sudarė 76% indekso „OMX Iceland 15“ vertės. Taigi Islandija patyrė dvigubą krizę tuo pačiu metu – bankų krizę ir valiutos krizę. Iš jų valiutos krizė yra labiau griaunanti.

„Northern Rock“ banko griūtis Didžiojoje Britanijoje paspartino įvykius. Pigių pinigų trumpalaikėms skoloms dengti laikai baigėsi. Palūkanų normos augo. Galiausiai reitingų agentūros iš naujo peržiūrėjo labai įsiskolinusių šalių ir finansinių institucijų įverčius. Nors Islandija kaip valstybė tuomet neturėjo skolų, Islandijos bankai ir namų ūkiai buvo itin smarkiai įsiskolinę. Reitingų agentūros nuvertino ir Islandijos bankų, ir pačios šalies kredito reitingus. Jau 2008 m. viduryje Islandijai nebeliko galimybių ieškotis pagalbos užsienyje.

Islandijos padėties apžvalga neįkvėpė pasitikėjimo Islandijos vyriausybės ar centrinio banko gebėjimais susidoroti su padėtimi. Tokiomis aplinkybėmis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) gelbėjimo planas Islandijai buvo laikomas būtina pradine sąlyga, kad pagalbos suteiktų kiti centriniai bankai. Taip Islandija tapo pirmoji vadinamoji išsivysčiusi šalis, prašanti TVF pagalbos per pastaruosius 36 metus. Jokių kitų galimybių nebeliko.

Išnašos

1. Verslo Žinios - Trims dienoms uždaryta Islandijos birža po atidarymo smuko.
2. The Economist - Cracks in the crust.
3. Verslo klasė - Islandijos byla.