Irano branduolinė programa

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Irano atominė programa pradėta dar 1959 m. Dėl Islamo revoliucijos ir darbai nutrūko. Iki šiol nėra nei vieno pradėjusio veikti atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus, tik keli tyrimams naudojami reaktoriai. Iranui jau kuris laikas priekaištaujama, kad atominė programa skirta branduoliniam ginklui sukurti, nors oficialiai Iranas teigia, kad siekiama branduolinę energiją panaudoti tik taikiems tikslams.

Istorija

Nors Iranui priklauso pasaulyje didžiausi fosilinio kuro ištekliai (nafta ir gamtinės dujos kartu paėmus), jau septintajame XX a. dešimtmetyje pradėta galvoti apie jų ribotumą. Tuometinis šachas priėjo išvadą, kad nafta yra per brangi, kad ją deginti siekiant gauti energiją.

Tokia Irano nuostata tiko ir JAV, kurios buvo didžiausiu naftos importuotoju ir branduolinių technologijų eksportuotoju. Taip su amerikiečių pagalba buvo padėtas pagrindas Irano atominei programai. 1967 m. iš JAV buvo pristatytas 5 megavatų galios tiriamasis reaktorius, kuris paleistas Irano atominės energijos organizacijos Teherano branduolinių tyrimų centre.

1975 m. JAV užsienio reikalų ministras Henris Kisindžeris pasirašė JAV-Irano bendradarbiavimo branduolinių technologijų srityje memorandumą (National Security Decision Memorandum 292). Pagal jį Iranui turėjo būti parduota branduolinių technologijų už 6 milijardus dolerių.

Planuota iki 2000 m. pastatyti 23 branduolinius reaktorius. Aštuntajame dešimtmetyje buvo sudaryta daug papildomų susitarimų. 1976 m. Iranui buvo net pasiūlyta iš JAV nusipirkti ir eksploatuoti plutonio perdirbimo įrangą. Taip Iranas būtų galėjęs vykdyti visą branduolinės energijos panaudojimo ir perdirbimo ciklą. Į šalies valdžią atėjus Mahmudui Ahmadinedžadui pastatyta Bušehro atominė elektrinė, planuojama sodrinti uraną. Tam ėmė pasipriešintis dauguma pasaulio valstybių ir organizacijų, ypač ES ir JAV.