Intelektinės nuosavybės teisė

Intelektinė nuosavybė – teisinė sąvoka, nurodanti į protinio darbo rezultatą, kuriam yra taikomos išskirtinės teisės.

Intelektinės nuosavybės savininkui suteikiamos teisės įvairių rūšių nematerialiam turtui, tokiam kaip muzikos, literatūros ir kiti meno kūriniai, atradimai bei išradimai, žodžiai, frazės, simboliai ir dizainas. Dažniausiai pasitaikančios intelektinės nuosavybės teisės rūšys: autorių teisės, prekių ženklai, patentai, pramoninis dizainas, prekinė išvaizda ir kai kuriais atvejais – verslo paslaptys.

Intelektinės nuosavybės principai vystėsi ne vieną amžių. XIX a. įvesta intelektinės nuosavybės sąvoka. XX a. pabaigoje, ji imta plačiai taikyti daugelyje pasaulio šalių. Britų Anos Statutas (Statute of Anne), priimtas 1710 m. ir 1623 m. Monopolijų statutas (Statute of Monopolies) atitinkamai laikomi autorinių teisių ir patentų teisių ištakomis.

Istorija

Anos statutas, pradėjęs galioti 1710 m.

1867 m., įkurta Šiaurės Vokietijos sąjunga. Jos konstitucija suteikė Sąjungoje įstatymais paremtą intelektinės nuosavybės apsaugą. 1893 m. Berne įkurtas Jungtinis tarptautinis intelektinės nuosavybės apsaugos biuras (United International Bureaux for the Protection of Intellectual Property). Jis sudarytas sujungus administracinius sekretoriatus, kurie buvo įsteigti (1883 m.) bei Berno konvencijos (1886 m.) metu. 1960 m. organizacija perkelta į Ženevą, kur 1967 m. tapo Jungtinių Tautų padaliniu – (World Intellectual Property Organization, sutr. WIPO). Pasak Mark Lemley, būtent tuo metu ši sąvoka iš tiesų buvo pradėta vartoti JAV (kurios nebuvo susijusios su Berno konvencija), o plačiai taikyti pradėta po Bayh-Dole akto, priimto 1980 m.

„Patentų istorija prasidėjo ne nuo išradimų, o nuo karalienės Elžbietos I (1558–1603) karališkųjų dotacijų. Po Elžbietos valdymo praėjus maždaug 200 metų, patentas reiškė įteisinimą [teisę], kuris leido išradėjams kontroliuoti savo mechaninių ar mokslinių išradimų gamybą bei pardavimus.“

1818 m. rašytiniuose darbuose prancūzų liberalų teoretikas prieštaravo neseniai įvestai intelektinės nuosavybės idėjai. Sąvoka intelektinė nuosavybė panaudota 1845 m. spalį Masačiusetso valstijos teisme priimant nutarimą dėl Davoll er al. prieš Brown patentų byloje, kuriame teisėjas Charles L. Woodburey rašė, jog „tik tokiu būdu mes galime apsaugoti intelektinę teisę, protinis darbas, kūriniai ir interesai yra tokia pati žmogaus nuosavybė… kaip ir kviečiai, kuriuos jis augina arba galvijų banda, kurią veisia.“ Pareiškimas, kad „atradimai yra nuosavybė“ siekia dar ankstesnius laikus. 1791 m. Prancūzų teisės pirmoji dalis nustato: „Visi nauji atradimai yra autoriaus nuosavybė, tam, kad būtų užtikrinta kūrėjo nuosavybė bei naudojimasis ja, jam turi būti išduodamas patentas penkeriems, dešimčiai arba penkiolikai metų.“ Europoje prancūzų autorius A. Nion paminėjo intelektinės nuosavybės (pranc. propriété intellectuelle) sąvoką savo darbe „Droits civils des auteurs, artistes et inventeurs“, publikuotame 1846 m.

Intelektinės nuosavybės teisės tikslas – suteikti minimalią apsaugą skatinant naujovių diegimą. Istoriškai trumpalaikės ir ribotos apimties teisės suteiktos, skatinant konkrečius išradimus.

Intelektinės nuosavybės sąvokos kilmė gali būti siejama su dar ankstesniais laikais. Žydų teisėje įtrauktos kelios nuostatos, kurių poveikis panašus kaip ir šiuolaikinės intelektinės nuosavybės teisių, nors panašu, kad intelektinių kūrinių kaip turto sąvoka neegzistavo – ypač Hasagat Ge‘vul (nesąžiningo kėsinimosi į teises) principas XVI a. naudotas pateisinti leidėjo (ne autoriaus) ribotos trukmės autorines teises. 500 m. pr. m. e. Graikijos valstybės Sybario valdžia siūlė vienerių metų patentą „visiems, kurie atras bet kokių naujų prabangos, malonumų patobulinimų.“

Rūšys

Dažniausia intelektinė nuosavybė yra autorių teisės, prekių ženklai, patentai, pramoninis dizainas, prekinė išvaizda, kartais verslo paslaptys.

Būna specializuotų intelektinės nuosavybės teisės rūšių, neturinčių aiškiai apibrėžtų charakteristikų, pvz. elektroninių sistemų dizaino teisė (vadinamosios planų, išplanavimų (topografijos) teisės Jungtinių JAV įstatymuose, teisės, saugomos pagal Integruotų sistemų topografijos aktą Kanados teisėje bei teisės, saugomos Europos Sąjungoje pagal 1986 m. gruodžio 16 d. Puslaidininkių gaminių topografijų teisinės apsaugos direktyvą 87/54/EEB), augalų veisėjų teisės, augalų rūšių teisės, industrinio dizaino teisės, papildomi apsaugos sertifikatai farmacijos produktams bei duomenų bazių apsauga Europos Sąjungos teisėje).

Patentai

Pagrindinis straipsnis – Patentas.

Patentas kūrėjui suteikia išskirtines teises ribotą laiką gaminti, naudoti, parduoti ir importuoti išradimą. Mainais į tai, išradimas turi būti viešai skelbiamas. Išradimas gali būti specifinės technologinės problemos sprendimas, kuris gali būti produktas arba procesas.

Autorių teisės

Pagrindinis straipsnis – Autorių teisės.

Autorių teisės kūrėjui duoda išskirtines teises į jo originalius darbus, dažniausiai ribotam laikui. Taikomos plačiam spektrui kūrybinių, intelektualinių ar meninių formų, arba darbų. Autorinės teisės negina pačių idėjų ar informacijos, tik formą ar manierą, kuriomis jos yra išreikštos.

Industrinio dizaino teisės

Saugo daiktų, kurie nebūtinai yra praktiški, išvaizdą. Susideda iš formos sukūrimo, modelio ar spalvos konfigūracijos arba kompozicijos bei modelio ir spalvos kombinacijos trimatėje formoje, kuri savyje talpina estetinę vertę. Gali būti dvimatis arba trimatis modelis, naudojamas pagaminti produktą, industrinę prekę arba rankų darbo gaminį.

Prekės ženklas

Pagrindinis straipsnis – Prekės ženklas.

Prekės ženklas yra atpažįstamas ženklas, dizainas arba išraiška, kuri atskiria tam tikro šaltinio prekes arba paslaugas nuo kitų.

Pramoninis dizainas

Pramoninis dizainas yra teisinis terminas, apibūdinantis meną, iš esmės nurodantį į produkto arba jo įpakavimo (arba net pastato dizaino) vizualios išvaizdos charakteristikas, kurios savo ruožtu nurodo produkto kilmę vartotojams.

Verslo paslaptis

Pagrindinis straipsnis – Praktinė patirtis.

Verslo paslaptis yra formulė, panaudojimas, procesas, dizainas, instrumentas, modelis arba informacijos kompiliacija, kuri nėra visuotinai žinoma. Jos dėka verslas gali įgyti ekonominį pranašumą prieš konkurentus ar vartotojus. JAV, verslo paslapčių teisine gynyba pirmiausiai rūpinamasi valstijų lygmenyje pagal Pastovų verslo paslapčių įstatymą (Uniform Trade Secrets Act), kurį daugelis valstijų yra priėmusios, bei pagal federalinį įstatymą, 1996-ųjų Ekonominio šnipinėjimo aktą (Economic Espionage Act), kuris vagystę arba neteisėtą verslo paslapties pasisavinimą laiko federaliniu nusikaltimu. Šis įstatymas turi dvi nuostatas, kurios abi neteisėtos veiklos būdus laiko nusikaltimu. Pirmoji nusikaltimu laiko verslo paslapties vagystę, kurios tikslas pasipelnyti iš svetimų galių. Antroji nusikaltimu laiko komercinių ar ekonominių tikslų vagystę, (įstatymu nustatytos bausmės kiekvienu atveju yra skirtingos.) Įstatymai, reglamentuojantys verslo paslapties apsaugą skiriasi kiekvienoje šalyje.

Tikslai

Dažniausiai pasitaikantis intelektinės nuosavybės (išskyrus prekės ženklus) įstatymais formuluojamas tikslas yra „skatinti progresą“. Ribotam laikui apsikeisdami išskirtinėmis teisėmis, kad atskleistų išradimus ir kūrybinius darbus, visuomenė ir patento arba autorinių teisių turėtojas abipusiai pasipelno, ir išradėjams bei kūrinių autoriams yra sukuriama paskata kurti bei parodyti savo darbus. Dalis apžvalgininkų pastebėjo, jog intelektinės nuosavybės įteisintojų ir tų, kurie remia jos realizavimą, tikslas yra „absoliuti apsauga“. „Jeigu bent iš dalies intelektinės nuosavybės yra trokštama dėl to, kad ji skatina naujovių diegimą, tai yra gerai. Manoma, kad kūrėjai neturės pakankamos paskatos kurti, jeigu jiems nebus duodama galimybė legaliai įteisinti jų išradimų socialinę vertę.“ Ši absoliuti apsauga, arba visiškas įvertinimas, intelektinę nuosavybę traktuoja taip pat kaip dar vieną „realios“ nuosavybės rūšį, perimdama jai taikomas nuostatas. Visi kiti neseniai vykdyti intelektinės nuosavybės nuostatų tobulinimai, tokie kaip Amerikos išradimų įstatymas (Leahy-Smith America Invents Act), pabrėžia tarptautinį suderinamumą.

Finansinė paskata

Šios išskirtinės teisės leidžia intelektinės nuosavybės savininkams pasipelnyti iš savo sukurtų darbų, suteikdamos finansinę naudą už investavimą į intelektinę nuosavybę. Patentų atveju finansinė nauda suteikiama už mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą. Tačiau kai kurie apžvalgininkai, tokie kaip David Levine ir Michele Boldrin, ginčijasi dėl šio įteisinimo.

Ekonominis augimas

Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (World Intellectual Property Organization – WIPO) sutartis ir kelios su ja susijusios tarptautinės sutartys patvirtintos suvokus, jog intelektinės nuosavybės apsaugos teisės yra būtinos norint išlaikyti ekonominį augimą. WIPO intelektinės nuosavybės vadovėlis pateikia dvi intelektinės nuosavybės įstatymų kūrimo priežastis:

• Suteikti įstatymo formą moralinėms bei ekonominėms kūrėjų teisėms į savo kūrinius bei viešai teisei turėti priėjimą prie tų kūrinių.
• Skatinti kūrybą ir jos rezultatų platinimą bei vartojimą kaip apgalvotą vyriausybės politikos aktą, skatinti teisėtą prekiavimą, kuris paskatintų ekonominį ir socialiniam vystymąsi.

(Anti-Counterfeiting Trade Agreement – ACTA) teigia, jog „efektyvus intelektinės nuosavybės įstatymų vykdymas yra būtinas, jeigu yra norima palaikyti ekonominį augimą visose pasaulinėse industrijose“.

Ekonomistai prognozuoja, JAV didžiajame versle ~66% vertės apibrėžtina kaip neapčiuopiamas turtas. Prognozuojama, jog „aktyviosios intelektinės nuosavybės industrijos“ pagamins >72% vertės darbuotojams, nei „aktyvios neintelektinės nuosavybės industrijos“.

Jungtinis WIPO ir Jungtinių tautų universiteto tyrimo projektas, vertinęs intelektinės nuosavybės įtaką 6 Azijos šalims, išsiaiškino, jog yra „pozityvus ryšys tarp intelektinės nuosavybės sistemos stiprinimo ir vykstančio ekonominio augimo.“

Ekonomistai taip pat teigia, jog intelektinė nuosavybė gali būti naujovių diegimo stabdys, nes naujovės tampa drastiškomis. Intelektinė nuosavybė gamina išskirtinai nekonkuruojančius intelektualius produktus, kurie anksčiau buvo neišskiriantys. Tai sukuria ekonominį neveiksmingumą, kol turima monopolija. Naujovių diegimo stabdymas gali pasireikšti tuo metu, kai monopolijos pajamos yra mažesnės nei bendras visuomenės gerbūvis. Ši situacija gali būti apibūdinama kaip rinkos žlugimas arba kaip tinkamumo problema.

Moralumas

Remiantis 27-uoju Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos straipsniu „kiekvienas turi teisę į savo moralinių ir materialinių interesų, atsirandančių iš mokslo, literatūros arba meno kūrinių, kurių autorius jis yra, apsaugą“. Nepaisant sudėtingų ryšių tarp intelektinės nuosavybės bei žmogaus teisių, yra argumentų išteisinančių intelektinę nuosavybę moraline prasme.

Šie argumentai gali būti suskirstyti į tris kategorijas. Asmenybės teorijos šalininkai teigia, jog intelektinė nuosavybė praplečia individualumą. Utilitaristai tiki, kad intelektinė nuosavybė stimuliuoja socialinį progresą ir stumia visuomenę į tolesnį naujovių diegimą. John Locke teorijų sekėjai sutinka, kad intelektinė nuosavybė gali būti pateisinta užsitarnavimu bei sunkiu darbu.

Keletas aspektų, pateisinančių privačią nuosavybę moraliai, taip pat gali būti pritaikyti moraliai palaikant intelektinę nuosavybę. Pavyzdžiui:

• Prigimtinės teisės arba teisingumo ginčas. Remiasi J. Locke idėja, kad asmuo turi prigimtinę teisę į darbą bei produktus, sukurtus jo/jos kūno. Šių produktų savinimasis yra laikomas neteisingu. Nors J. Locke ypatingai neakcentavo to, kad prigimtinė teisė taikoma protu sukurtiems produktams, šį principą galima pritaikyti intelektinės nuosavybės teisėms, kur neteisingu veiksmu laikomas netinkamas pasinaudojimas kito asmens idėjomis. J. Locke teorija apie intelektinę nuosavybę remiasi idėja, jog darbininkai turi teisę kontroliuoti tai, ką jie kuria. Jo šalininkai teigia, jog mes esame savo kūno savininkai, tas kūnas yra darbininkas, taigi ši nuosavybės teisė apima ir tai, ką mes sukuriame. Taigi, intelektinė nuosavybė užtikrina tą teisę, kai tai persikelia į produkciją.

• Utilitazimo arba pragmatizmo ginčas. Remiantis šiuo loginiu aiškinimu, visuomenė, kuri saugo privačią nuosavybę yra efektyvesnė ir labiau klestinti nei visuomenės, nesirūpinančios tuo. Naujovių diegimas bei išradimai XIX amžiaus JAV pažymi patentų sistemos vystymąsi. Suteikdamos novatoriams „ilgalaikį bei apčiuopiamą grįžtamąjį ryšį dėl sunaudoto laiko, darbo jėgos bei kitų išteklių“, intelektinės nuosavybės teisės siekia maksimaliai padidinti socialinę vienybę. Yra preziumuojama, kad jos išaukština bendrą gerovę skatindamos „intelektinių darbų kūrimą, gamybą bei platinimą“. Utilitaristai sutinka, jog be intelektinės nuosavybės trūktų paskatinimo kuri naujas idėjas. Ji, kaip ir kitos teisių gynimo sistemos, optimizuoja socialinę vienybę.

• „Asmenybės“ ginčas – remiasi G. V. F. Hegel citata „Kiekvienas žmogus turi teisę nukreipti savo valią į kokį nors daiktą arba paversti tą daiktą savo valios objektu, kitaip tariant, atsisieti nuo gryno daikto ir perkurti jį kaip savo.“ Europos intelektines nuosavybes teisė yra suformuota supratimo, jog idėjos yra „asmens bei jo asmenybės praplėtimas“. Asmenybės teoretikai ginčijasi, kad būti ko nors kūrėju yra iš esmės rizikinga ir pažeidžiama dėl galimybės, kad idėjos bei dizainas gali būti pavogti ar/ir pakeisti. Intelektinė nuosavybė saugo šiuos moralinius reikalavimus kylančius iš asmenybės.

Lisander Spooner (1855) ginčijasi, jog „asmuo turi prigimtinę ir absoliučią teisę, kadangi ji prigimtinė ir absoliuti, tai būtinai amžina. Tai teisė į nuosavybę, kuriuos atradėjas ir kūrėjas jis yra. Ši nuosavybės teisė dažniausiai yra tokia pati ir remiasi tais pačiais pagrindais kaip ir teisė į materialių daiktų nuosavybę ir yra principas, kad tarp šių dviejų atvejų negali būti jokio atskyrimo.“

Rašytoja Ayn Rand savo knygoje „Kapitalizmas: nepažintas idealas“ (Capitalism: The Unknown Ideal) tikina, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra iš esmės moralinė problema. Yra įsitikinimas, jog žmogaus protas pats savaime yra gerovės bei išlikimo šaltinis ir visa tuo paremta nuosavybė yra intelektinė nuosavybė. Dėl to intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas moraliai niekuo nesiskiria nuo kitų nuosavybės teisių pažeidimo, kas kompromituoja išlikimo procesus ir dėl to turi būti traktuojamas kaip amoralus aktas.

Kritika

Demonstracija Švedijoje už teisę dalintis duomenimis. 2006 m.

„Kopijavimas nėra vagystė“ ženklelis su herojumi, panašiu į Peliuką Mikį atspindi populiariosios kultūros aiškinimą paremtą 1998 m. Sonny Bono autorių teisių galiojimo termino aktu (Sonny Bono Copyright Term Extension Act).

Kai kurie intelektinės nuosavybės kritikai, tokie kaip šalininkai charakterizuoja tai kaip intelektinį protekcionizmą, intelektinę monopoliją ar vyriausybės suteiktą monopolijos teisę ir įrodinėja, jog viešas interesas yra pažeidžiamas protekcine teisėtvarka, ypač tokia kaip autorių teisių praplėtimas, bei verslo metodų patentai. Pagrindinės idėjos intelektinės nuosavybės kritikai buvo suformuotos Eben Moglen jo veikale „dotCommunist Manifesto”: „Visuomenė susipriešina su paprastu faktu – kiekvienas gali turėti bet kokį intelektinį darbą, kuris yra skirtas estetiniam vaizdui sukurti ar yra praktiškas (pakertant bet kokių žinių ištobulinimo vertę) ir, kai už tas vienodas sąnaudas kiekvienas gali jį turėti, nebėra moralu jį išskirti. Jei Roma būtų turėjusi galią visus gausiai maitinti ne už didesnes išlaidas, nei skirtos Cezario stalui, visuomenė nušluotų Cezarį nuo žemės paviršiaus, už tai, kad yra palikta badauti. Tačiau buržuazinė nuosavybės sistema reikalauja, kad žinios bei kultūra būtų sunorminta pagal gebėjimą mokėti.“

Sąvoka

Laisvosios programinės įrangos fondas įsteigėjas Richard Stallman įrodinėja, kad nors sąvoka intelektinė nuosavybė yra plačiai vartojama, ji turėtų būti visiškai atmesta, nes „sistemiškai iškreipia ir sutrikdo šias problemas ir jos vartojimas buvo ir yra skatinamas tų, kurie iškovojo šią painiavą.“ Jis tvirtina, kad sąvoka „veikia kaip sujungianti visus gabalus į vieną, beviltiškus įstatymus, kurie atsirado atskirai, išsivystė skirtingai, aprėpė skirtingus užsiėmimus, skirtingas taisykles ir iškėlė skirtingas viešosios politikos problemas“ ir kad tai kuria „šališkumą“ suklaidinant šias monopolijas su ribotų fizinių daiktų turėjimu, pateikiant juos kaip „nuosavybės teises“.Stallman pasisako už autorių teisių, patentų ir prekių ženklų vienaskaitos formą ir nepritaria iš esmės skirtingų teisių sujungimui į vieną bendrą sąvoką. Panašiai Boldrin ir Levine teikia pirmenybę sąvokos „intelektinė monopolija“ vartojimui, kaip priimtinesnės pagal koncepciją.

su kitais laisvosios (angl. copyleft) bei nemokamos programinės įrangos aktyvistais kritikavo suprantamą giminingumą su fizine nuosavybe (kaip žemė arba automobilis). Jie įrodinėjo, kad toks giminingumas nepasitvirtina, nes fizinė nuosavybė yra dažniausiai konkuruojanti su kitomis nuosavybės rūšimis, tuo tarpu intelektiniai kūriniai yra nekonkuruojantys su kitais (taip yra, jei kas nors pagamina darbo kopiją, kopijos turėjimas netrukdo mėgautis originalu). Kiti argumentai išsakomi remiantis tuo pačiu požiūriu. Teigiama, jog, priešingai nei materialinių vertybių nuosavybės atveju, čia nėra specifinių idėjų ar informacijos stokos: vos tik tai ima egzistuoti savaime, gali būti pakartotinai naudojama ir dubliuojama nesumažinant ir nesumenkinant originalo. Stephan Kinsella prieštarauja intelektinės nuosavybės sąvokos vartojimui, pagrįsdamas tai tuo, jog žodis „nuosavybė“ reiškia trūkumą, kas negali būti taikoma idėjoms.

Alternatyvios sąvokos

Civilinės teisės jurisdikcijoje, intelektinė nuosavybė dažnai nurodoma kaip intelektinės teisės. Tradiciškai tai šiek tiek platesnė sąvoka, apimanti moralines ir kitas asmenines teises, kurios negali būti nupirktos ar parduotos. Sąvokos intelektinės teisės naudojimo atsisakyta nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios, o sąvokos intelektinė nuosavybė vartojimas išaugo.

Alternatyvūs terminai informacijos monopolija ir intelektinė monopolija sukurti tų, kurie ginčijo „nuosavybės“, „intelektinių“ arba „teisių“ sąvokų naudojimo prielaidas, ypač Richard Stallman. Antonimai, intelektinis protekcionizmas (angl. intellectual protectionism) ir intelektinis skurdas,(angl. intellectual poverty) turintys tuos pačiu inicialus kaip ir intelektinė nuosavybė, irgi rado rėmėjų, ypač tarp tų, kurie naudojo antonimą .

Argumentą, kad intelektinė teisė turėtų (derinant atitinkamus viešuosius ir privačius interesus) būti vadinama intelektinės monopolijos privilegija (IMP), palaiko keletas akademikų, tarp jų ir Birgitte Andersen. ir Thomas Alured Faunce

Prieštaravimai dėl per daug išplėstos intelektinės nuosavybės teisės

Kai kurie intelektinės nuosavybės kritikai, tokie kaip nemokamos kultūros judėjimo, išskiria intelektinę nuosavybę kaip darančią žalą sveikatai (dėl farmacijos patentų), sulaikančią nuo progreso, besinaudojančią susiformavusių nuostolius patyrusių masių interesų nenaudai ir teigia, kad viešasis interesas yra žalojamas besiplečiančių monopolijų, tokiomis formomis kaip autorinių teisių praplėtimai, programinės įrangos bei verslo metodų patentai. Vis dažniau mokslininkai ir inžinieriai reiškia susirūpinimą, kad patentų tankumynas stabdo technologijų plėtrą net ir aukštųjų technologijų srityse, tokiose kaip nanotechnologijos.

Peter Drahos pažymi, kad „Nuosavybės teisės suteikia valdžią naudotis ištekliais. Kada valdžia naudotis ištekliais, nuo kurių priklauso daugelis, tie keli įgyja galią valdyti daugelio siekius. Tai turi pasekmių tiek politinei, tiek ekonominei laisvei visuomenėje.“ Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO) teigia, kad konfliktai gali egzistuoti dėl pagarbos intelektinės nuosavybės sistemų įgyvendinimui ir kitoms žmonių teisėms. 2001 m. Ekonomikos, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas parengė dokumentą, pavadintą „Žmonių teisės ir intelektinė nuosavybė“, kuris nurodo, kad intelektinė nuosavybė dažniausiai reglamentuojama remiantis ekonominiais tikslais, nors pirmiausia turi būti traktuojama kaip socialinis produktas. Siekiant tarnauti žmonių gerovei, intelektinės nuosavybės sistemos turi gerbti ir atitikti žmogaus teises ginančias normas. Pasak komiteto, kai sistemai to padaryti nepavyksta, jie rizikuoja pažeisti žmogaus teises į maistą ir sveikatą, taip pat ir kultūrinį dalyvavimą bei mokslinę naudą. 2004 metais WIPO Generalinė Asamblėja pritaikė Ženevos deklaraciją dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (The Geneva Declaration on the Future of the World Intellectual Property Organization) ateities, kuri teigia, kad turi skirti daugiau dėmesio besivystančių šalių poreikiams, ir žiūrėti į intelektinę nuosavybę kaip į vieną iš vystymosi įrankių – ne kaip į savęs pačios pabaigą.

Be to, etinės problemos, kurias iškėlė intelektinės nuosavybės teisės, yra labiausiai aktualios, kai socialiai vertinamos prekės, tokios kaip vaistai, yra atiduodamos intelektinės nuosavybės apsaugai. Intelektinės nuosavybės teisių taikymas gali leisti bendrovėms imti didesnę nei ribinių gamybos kaštų kainą už produkciją, siekiant į išskaityti tyrimų bei vystymo kainą. Ši kaina gali pašalinti iš rinkos bet ką, kas neišgali sumokėti produkto kainos, šiuo atveju negali įsigyti gyvenimą gelbstinčio vaisto. Intelektinių teisų ribojimo režimas nėra vienas tų, kuris yra atviras investicijoms į tyrimų bei vystymo produktus, kurie yra socialiai vertinami daugiausia neturtingų gyventojų sluoksnių.

Kai kurie liberalūs intelektinės nuosavybės kritikai teigė, kad nuosavybės teisės kuria dirbtinį informacijos ir idėjų trūkumą ir pažeidžia teisę į apčiuopiamą nuosavybę. Stephan Kinsella pažymi:

„Įsivaizduokite laikus, kai žmonės gyvendavo urvuose. Vienas šviesus vyrukas – pavadinkime jį Galt Magnon – nusprendė pastatyti ilgą trobelę atvirame lauke. Daugelis pastebėjo, kad tai yra gera idėja. Jie pradėjo kopijuoti Galt Magnon idėją bei pradėjo statyti savo trobeles. Pasak teisinančių intelektinę nuosavybę, vyras, išradęs namą, turėtų teisę apsaugoti sustabdyti kitus nuo trobelių statymo ant jų žemės su jų pačių rąstais arba apmokestinti juos mokesčiu, jei jie sumanytų statytis trobelę. Akivaizdu, kad šių pavyzdžių novatorius tampa dalinis kitų materialaus turto savininkas (pvz., žemės arba rąstų) ne dėl to, kad pirmas užsiėmė vietą trobelei statyti, o dėl to, kad sugalvojo idėją. Ši taisyklė yra priešprieša pirmojo naujakurio taisyklei taip despotiškai ir be pagrindo pažeisdama šią taisyklę, kuri yra visų nuosavybės teisių pagrindas.“

1813 m. rugpjūčio 13 d. Thomas Jefferson laiške Isaac McPherson rašė:

„Jei gamta sukūrė ką nors labiau abejotino nei visa kita jos išskirtinėje nuosavybėje, tai mastymo galios veiksmas vadinamas idėja, į kurią individas turi išskirtines teises tol, kol nesidalina ja su kitais. Bet, kai tik idėja yra atskleista, ji išsiveržia visų kitų priklausomybėn ir davėjas nebegali iš tų kitų atimti nuosavybės teisės. Jos specifinė savybė yra ta, kad niekas negali turėti mažiau dėl to, kad visi kiti turi ją visą. Tas, kuris gauna idėją iš manęs, gauna sau instrukciją nesumažindamas manosios, taip pat kaip tas, kuris uždega mano degtuvą, gauna šviesos manęs neaptemdydamas.“

2005 m. Jungtinės Karalystės Karališkoji menų bendrija (Royal Socienty of Arts – RSA) išleido Adelfio chartiją (Adelphi Charter), kurios tikslas buvo pateikti tarptautinį politinį pareiškimą siekiant apibrėžti, kaip vyriausybė turėtų pritaikyti intelektinės nuosavybės įstatymą.

Dabartinės JAV Intelektinės nuosavybės įstatymo trūkumas – jo susitelkimas į individualius ar bendradarbiavimu grįstus darbus, dėl to autorinių teisių apsauga gali būti pritaikyta tik „originaliems“ rašytojų darbams. Šis apibrėžimas neįtraukia jokių darbų, kurie yra kūrybinio bendruomenės darbo rezultatas, pavyzdžiui, senovinių amerikietiškų dainų ir pasakojimų. Dabartiniai įstatymai nepripažįsta vietinės kultūrinės nuosavybės unikalumo ar vietinės, nuolat besikeičiančios gamtos. Paprasčiausiai yra reikalavimas, kad vietinės kultūros užrašytų savo kultūrinius artefaktus į apčiuopiamą mediją, ignoruoja jiems būtiną sakytinį perdavimo būdą ir verčia manyti, kad vakarietiškas šališkumas su jo rašytinėmis formomis yra labiau patikimas.

Išsiplėtimas iš prigimties ir intelektinės nuosavybės įstatymų apimtys

JAV autorių teisių įstatymo taikymo plėtimasis (darant prielaidą, kad autoriai sukuria savo darbus iki 35 metų amžiaus ir gyvena iki 70 metų amžiaus).

Kita intelektinės nuosavybės įstatymo kritika apima intelektinės nuosavybės plėtimąsi trukmės ir apimties požiūriu.

Be to, kai mokslinės žinios išsiplėtė ir leido iškilti naujoms industrijoms, tokioms, kaip biotechnologija ir nanotechnologija, technologijų pradininkai suformavo intelektinės nuosavybės apsaugą naujoms technologijoms. Patentai buvo išduoti gyviems organizmams (JAV tam tikri gyvi organizmai buvo patentuojami daugiau nei amžių).

Tobulėjimas apsaugos srityje labiausiai matomas lyginant su autorinėmis teisėmis. Tai nesenai buvo pagrindinė keleto įstatymų priedų Jungtinėse Valstijose ir Europoje tema. Reikalavimo pateikti registracija ar pranešimas apie autoriaus teises nebuvimą, privedė prie našlaičių darbų (angl. orphan works) pagausėjimo. Tai autorių teisėmis apsaugoti darbai, kai susisiekti su autoriaus teisių savininku neįmanoma. Tai problema, kuri buvo pastebėta jai jau išplitus pasauliniu mastu, kas sukėlė tarptautinį susirūpinimą.

Taip pat, gerbdama autorių tesies, Amerikos filmų industrija padėjo pakeisti socialinį intelektinės nuosavybės vaizdinį per jos prekybos organizaciją – (Motion Picture Association of America – MPAA). Ji propagavo stiprią intelektinės nuosavybės apsaugą svarbiose bylose, darant spaudimą Kongresui bei pasisakant viešumoje. Apžvelgdama MPAA poziciją, pati asociacija pareiškė, kad žmonės turi teisę į nuosavybę, kuri yra jų darbo vaisius. Išskirtinis JAV kongreso įsitikinimas, kad Jungtinės valstijos yra didžiausias pasaulyje filmų gamintojas, sudarė geras sąlygas išsiplėsti intelektinės nuosavybės koncepcijai. Šios dogmatiškos reformos tik dar labiau sustiprino industriją, duodamos MPAA dar daugiau valdžios ir suteikdamos autoriteto.

Interneto augimas ir tiksliai išbarstyti paieškos varikliai, tokie kaip ir Gnutella, iškėlė autorinių teisių politikai naują iššūkį. , iš esmės buvo pirmoji kovoje su , industrijoje vadinamais „piratavimu“. Asociacija pasiekė pergalių prieš kelias tarnybas, įskaitant ir plačiai visuomenėje nuskambėjusią bylą prieš dokumentus platinusią kompaniją „Napster“, taip pat keli žmonės buvo nuteisti už dokumentų platinimą pažeidžiant autorių teises. Elektronikos amžiuje buvo gausu pastangų naudoti programine įranga pagrįstus skaitmeninių teisių valdymo (angl. digital rights management) įrankius, reikalingus suvaržyti elektroninių darbų kopijavimą ir naudojimą. Tokie įstatymai, kaip Skaitmeninio tūkstantmečio autorių teisių aktas (Digital Millennium Copyright Act) buvo priimti, kad būtų galima panaudoti baudžiamuosius įstatymus siekiant išvengti bet kokios apgavystės programine įranga, naudojama priversti vykdyti skaitmeninių teisių valdymo sistemą. Atitinkamos atsargumo priemonės, norint išvengti apgaulių autorių teisių apsaugos srityje, Europoje egzistavo jau kurį laiką ir buvo išplėstos, pavyzdžiui, 6 ir 7 straipsniais Autorių teisių direktyvoje. Kiti pavyzdžiai yra 1991 m. Programinės įrangos direktyvos 7 straipsnis (91/250/EEB) ir 1998 metų Sąlyginės prieigos direktyva. Tai gali sutrukdyti legaliam naudojimuisi, paveikti viešo naudojimo režimo darbus, autorinių teisių apribojimus ir praplėtimus ar naudojimą leidus autorinių teisų turėtojui. Kai kurios laisvo autorinio turinio licencijos, tokios kaip GNU GPL 3, sukurtos tam priešintis. Įstatymai gali leisti apgavystes išskirtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai reikalinga sąveika su apgaudinėtojo programa arba, kai reikalingas pasiekiamumas. Vis dėlto, daugeliu atvejų, apgavyste gautų duomenų platinimas yra nelegalus.

Prekės ženklo kontekste, šis plėtimasis buvo skatinamas tarptautinių pastangų suderinti „prekės ženklo“ apibrėžimą, kaip buvo iliustruota 1994 m. (Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights – TRIP) sunormintos nuostatos apie intelektinės nuosavybės teises, kurios iki tol buvo prižiūrimos tik pagrindiniu įstatymu arba, kai kuriose valstybėse narėse, iš viso neprižiūrimos. Pagal TRIP, bet koks ženklas, kuris „gali išskirti“ prekes ar paslaugas priklausančias vienai firmai, nuo prekių ar paslaugų priklausančių kitai firmai, gali būti apibūdinamas, kaip prekės ženklas.

Intelektinės nuosavybės teisės Lietuvoje

Lietuvoje intelektinės nuosavybės apsauga yra vykdoma ne tik pagal tarptautines sutartis, bet ir valstybiniu lygiu.

Pagrindiniai intelektinės nuosavybės apsaugą reglamentuojantys teisės aktai

• Patentų įstatymas
• Dizaino įstatymas
• Prekių ženklų įstatymas
• Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas
• Puslaidininkų gaminių topografijų apsaugos įstatymas
• Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymas

Lietuvoje patentą galima gauti trimis būdais:

• Nacionaliniu būdu – kreipimasis į Valstybinį patentų biurą.
• Regioniniu būdu – įregistruoti patentą galima šalių grupėje, kurios yra pasirašiusios atitinkamą susitarimą. Pareiškėjas gali pateikti vieną paraišką atitinkamoje regioninėje intelektinės nuosavybės tarnyboje.
• Tarptautiniu būdu – Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO) administruoja Patentinės kooperacijos sutartis (PCT) siūlo galimybę paduoti vieną patento paraišką išradimo apsaugai bet kurioje, keliose arba visose PCT šalyse narėse.

Autorių teisės

Autorių ir gretutinių teisių apsaugą Lietuvoje reguliuoja Autorių ir gretutinių teisių įstatymas. Jis nustato:

• autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teises);
• atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises);
• duomenų bazių gamintojų teises (sui generis teises);
• autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą, taip pat sui generis teisių įgyvendinimą ir gynimą.

Autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus. Apsaugoti autorių teises nereikalingos jokios specialios procedūros.

Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties. Gretutinės teisės galioja 50 metų po atlikimo, įrašo padarymo, transliacijos viešo perdavimo dienos. Duomenų bazių gamintojų teisės saugomos 15 metų po duomenų bazės sudarymo datos.

Už intelektinės nuosavybės apsaugą Lietuvoje atsakingos institucijos

• Valstybinė augalininkystės tarnyba
• Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija (LATGA-A)
• Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA)
• Muitinės departamentas
• Konkurencijos taryba
• Lietuvos Respublikos patentiniai patikėtiniai
• Lietuvos kriminalinės policijos biuras
• Kultūros ministerija ir joje veikianti Lietuvos Autorių teisių ir gretutinių teisių taryba
• Valstybinis patentų biuras
• Teisingumo ministerija

Šaltiniai

1. Teisės garantas, http://www.intelektinenuosavybe.lt 2021-05-05 iš Wayback Machine projekto.
2. Lemley, M. A. 2005, ‘Property, Intellectual Property, and Free Riding‘, Texas Law Review, Vol. 83:1031, page 1033, footnote 4. http://www.texaslrev.com/
3. Sherman, B. & Bently L. 1999, The making of modern intellectual property law: the British experience, 1760–1911. Cambridge University Press. pp. 207
4. 'Article 4 No. 6 of the Constitution of 1867 (German)'Hastings Law Journal, Vol. 52, p. 1255, 2001 http://www.verfassungen.de/de/de67-18/verfassung67-i.htm 2011-05-03 iš Wayback Machine projekto.
5. Property, Intellectual Property, and Free Riding 2009-02-26 iš Wayback Machine projekto., Texas Law Review, 2005, Vol. 83:1031, page 1033, footnote 4.
6. Lemley, M. A ‘Property, Intellectual Property, and Free Riding‘ (Abstract); see Table 1: 4-5. http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=582602
7. Mossoff, A. 2001, 'Rethinking the Development of Patents: An Intellectual History, 1550–1800,' Hastings Law Journal, Vol. 52, p. 1255 http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=582602
8. Benjamin de Constant de Rebecque, 1818, Collection complète des ouvrages publiés sur le gouvernement représentatif et la constitution actuelle de la France: formant une espèce de cours de politique constitutionnelle, P. Plancher, p. 296. http://books.google.fr/books?id=DaRRsO85314C&pg=RA2-PA346&dq=travail+constant+date:0-1830&lr=lang_fr&as_brr=1&as_pt=ALLTYPES&ei=wD-cSZDmIqDkzQSp8pnqAQ&client=firefox-a&hl=en#v=onepage&q=travail%20constant%20date%3A0-1830&f=false
9. 1 Woodb. & M. 53, 3 West. L.J. 151, 7 °F.Cas. 197, No. 3662, 2 Robb. Pat. Cas. 303, Merw. Pat. Inv. 414
10. A Brief History of the Patent Law of the United States http://www.ladas.com/Patents/USPatentHistory.html
11. Lemley, M. A, 2007, „Property, Intellectual Property, and Free Riding“, Texas Law Review http://heinonline.org/HOL/LandingPage?collection=journals&handle=hein.journals/tlr83&div=30&id=&page=
12. Jewish Law and Copyright http://www.jlaw.com/Articles/copyright1.html
13. Anthon, C. A Classical Dictionary: Containing an Account of the Principal Proper Names Mentioned in Ancient Authors, and Intended to Elucidate All the Important Points Connected with the Geography, History, Biography, Mythology, and Fine Arts of the Greek and Romans. Together with an Account of Coins, Weights, and Measures, with Tabular Values of the Same 1273 (Harper & Brothers 1841).
14. WIPO Intellectual Property Handbook: Policy, Law and Use. Chapter 2: Fields of Intellectual Property Protection WIPO 2008 http://www.wipo.int/export/sites/www/about-ip/en/iprm/pdf/ch2.pdf 2013-05-20 iš Wayback Machine projekto.
15. Peter K, Yu (2007). Intellectual Property and Information Wealth: Copyright and related rights. Greenwood Publishing Group. p. 346.
16. World Intellectual Property Organisation. „Understanding Copyright and Related Rights“ (PDF). WIPO. p. 8. Nuoroda tikrinta August 2008.
17. Simon, Stokes (2001). Art and copyright. Hart Publishing. pp. 48–49. .
18. „Prekės ženklas yra terminas, frazė, simbolis, kuris nusako ir skiria vienos šalies prekių kilmę nuo kitų šalių.“. Nuoroda tikrinta 2011-12-13.
19. „Prekės ženklas yra tam tikras ženklas, skiriantis vieno asmens ar grupės prekes ir paslaugos nuo konkurentų.“. Nuoroda tikrinta 2012-12-22.
20. „Prekės ženklas identifikuoja tam tikro prekybininko prekes ir paslaugas.“.
21. Merges, Robert P.; Menell, Peter S.; Lemley, Mark A. (2007). Intellectual Property in the New Technological Age(4th rev. ed.). New York: Wolters Kluwer. p. 29. .
22. U.S. Const., art. 1, sec. 8, cl. 8.
23. http://heinonline.org/HOL/Page?handle=hein.journals/tlr83&div=30&g_sent=1&collection=journals
24. Prudential Reasons for IPR Reform, University of Melbourne, Doris Schroeder and Peter Singer, May 2009
25. Levine, David; Michele Boldrin (2008-09-07). Against intellectual monopoly. Cambridge University Press. .
26. http://www.wipo.int/export/sites/www/about-ip/en/iprm/pdf/ch1.pdf 2013-01-15 iš Wayback Machine projekto. p. 3.
27. http://www.international.gc.ca/trade-agreements-accords-commerciaux/assets/pdfs/acta-crc_apr15-2011_eng.pdf 2011-06-24 iš Wayback Machine projekto.
28. Sonecon.com
29. Economic Effects of Intellectual Property-Intensive Manufacturing in the United States, Robert Shapiro and Nam Pham, July 2007 (archived on archive.org).
30. Measuring the Economic Impact of IP Systems, WIPO, 2007.
31. Greenhalgh, C. & Rogers M., (2010). The Nature and Role of Intellectual Property. Innovation, Intellectual Property, and Economic Growth. New Jersey: Princeton University Press. (p. 32-34).
32. United Nations. „The Universal Declaration of Human Rights“. Nuoroda tikrinta October 25, 2011
33. WIPO – The World Intellectual Property Organization. „Human Rights and Intellectual Property: An Overview“. Nuoroda tikrinta October 25, 2011.
34. Ronald V. Bettig. „Critical Perspectives on the History and Philosophy of Copyright“ in Copyrighting Culture: The Political Economy of Intellectual Property, by Ronald V. Bettig. (Boulder, CO: Westview Press, 1996), 19-20
35. Richard T. De George, "14. Intellectual Property Rights, " in The Oxford Handbook of Business Ethics, by George G. Brenkert and Tom L. Beauchamp, vol. 1, 1st ed. (Oxford, England: Oxford University Press, n.d.), 415–416.
36. Richard T. De George, "14. Intellectual Property Rights, " in The Oxford Handbook of Business Ethics, by George G. Brenkert and Tom L. Beauchamp, vol. 1, 1st ed. (Oxford, England: Oxford University Press, n.d.), 416.
37. Spinello, Richard A. (January 2007). „Intellectual property rights“. Library Hi Tech 25 (1): 12–22. doi:10.1108/07378830710735821
38. Richard T. De George, "14. Intellectual Property Rights, " in The Oxford Handbook of Business Ethics, by George G. Brenkert and Tom L. Beauchamp, vol. 1, 1st ed. (Oxford, England: Oxford University Press, n.d.), 417.
39. Richard T. De George, "14. Intellectual Property Rights, " in The Oxford Handbook of Business Ethics, by George G. Brenkert and Tom L. Beauchamp, vol. 1, 1st ed. (Oxford, England: Oxford University Press, n.d.), 418.
40. The Law of Intellectual Property, Part 1 Chapter 1 Section 9 – Lysander Spooner
41. Rand, Ayn (1967) [1966]. Capitalism: The Unknown Ideal (paperback 2nd ed.). New York: Signet.
42. dotCommunist Manifesto
43. Richard M. Stallman, 2008, „Did you see „Intellectual property“? It‘s a Seductive Mirage“ http://www.gnu.org/philosophy/not-ipr.xhtml
44. Boldrin, Michele, and David K. Levine. 2008, „Free access Against intellectual monopoly“;Cambridge University Press http://levine.sscnet.ucla.edu/general/intellectual/against.htm 2017-12-06 iš Wayback Machine projekto.
45. „Against perpetual copyright“ http://wiki.lessig.org/index.php/Against_perpetual_copyright
46. Doctorow, Cory (2008-02-21). „„Intellectual property“ is a silly euphemism“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 2008-02-23 http://www.guardian.co.uk/technology/2008/feb/21/intellectual.property
47. Stephan Kinsella. 2001 „Against Intellectual Property Journal of Libertarian Studies“ 15(2):1–53 http://www.mises.org/journals/jls/15_2/15_2_1.pdf
48. Stephan Kinsella for Ludwig von Mises Institute blog. January 6, 2011. „Intellectual Poverty“ http://archive.mises.org/15240/intellectual-poverty/
49. Official drm.info site run by the Free Software Foundation Europe (FSFE) http://drm.info/
50. Defective by Design Official Website http://www.defectivebydesign.org/what_is_drm_digital_restrictions_management
51. Birgitte Andersen. 2003 'Intellectual Property Right' Or 'Intellectual Monopoly Privilege: Which One Should Patent Analysts Focus On? "
52. Martin G, Sorenson C and Faunce TA. 2007 „Balancing intellectual monopoly privileges and the need for essential medicines Globalization and Health“ http://www.globalizationandhealth.com/content/3/1/4
53. Birgitte Andersen. 2003 'Intellectual Property Right' Or 'Intellectual Monopoly Privilege': Which One Should Patent Analysts Focus On? Conferência Internacional Sobre Sistemas De Inovação E Estratégias De Desenvolvimento Para O Terceiro Milênio http://redesist.ie.ufrj.br/globelics/pdfs/GLOBELICS_0050_Andersen.pdf 2013-05-02 iš Wayback Machine projekto.
54. Martin G, Sorenson C and Faunce TA. (2007) „Editorial: Balancing the need to protect the intellectual property rights (IPRs). Globalization and Health“ http://www.globalizationandhealth.com/content/3/1/4
55. On patents – Daniel B. Ravicher (August 6, 2008). „Protecting Freedom In The Patent System: The Public Patent Foundation’s Mission and Activities“ http://www.youtube.com/watch?v=d0chez_Jf5A
56. Joseph Stiglitz (October 13, 2006). „Authors@Google: Joseph Stiglitz – Making Globalization Work“ http://www.youtube.com/watch?v=UzhD7KVs-R4#t=16m05s
57. Pearce, J. (2012). „Make nanotechnology research open-source“. Nature 491: 519. doi:10.1038/491519a http://www.nature.com/nature/journal/v491/n7425/full/491519a.html
58. Peter Drahos and John Braithwaite.2002 Information Feudalism: Who Owns the Knowledge Economy?, Earthscan http://www.anu.edu.au/fellows/pdrahos/books/Information%20Feudalism.pdf
59. WIPO – World Intellectual Property Organization. „Human Rights and Intellectual Property: An Overview“. Nuoroda tikrinta October 25, 2011 http://www.wipo.int/tk/en/hr/ 2011-10-22 iš Wayback Machine projekto.
60. Staff, UN Committee on Economic Social and Cultural Rights. Geneva, November 12–30, 2001. „Human rights and intellectual property“ http://www2.ohchr.org/english/bodies/cescr/docs/statements/E.C.12.2001.15HRIntel-property.pdf
61. Chapman, Audrey R. (December 2002). „The Human Rights Implications of Intellectual Property Protection“. Journal of International Economic Law 5 (4): 861–882. Nuoroda tikrinta February 9, 2013 http://jiel.oxfordjournals.org/content/5/4/861.short
62. The Geneva Declaration on the Future of the World Intellectual Property Organization http://www.cptech.org/ip/wipo/genevadeclaration.html
63. Jorn Sonderholm. 2010 „Ethical Issues Surrounding Intellectual Property Rights, Philosophy Compass“ 5(12): 1107–1115 http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1747-9991.2010.00358.x/abstract
64. N. Stephan Kinsella. 2008 „Against Intellectual property“ p. 44. http://mises.org/books/against.pdf
65. Thomas Jefferson, Letter to Isaac McPherson (August 13, 1813)
66. Boyle, James (14 October 2005). Protecting the public domain. The Guardian.
67. Philip Bennet, 'Native Americans and Intellectual Property: the Necessity of Implementing Collective Ideals into Current United States Intellectual Property Laws“, 2009
68. Council for Responsible Genetics, DNA Patents Create Monopolies on Living Organisms. Accessed 2008.12.18.
69. Plant Patents USPTO.gov
70. E.g., the U.S. Copyright Term Extension Act, Pub. L. 105–298.
71. Mark Helprin, Op-ed: A Great Idea Lives Forever. Shouldn’t Its Copyright? The New York Times, May 20, 2007.
72. Eldred v. Ashcroft Eldred v. Ashcroft, 537 U. S. 186 (2003)
73. Mike Masnick (May 21, 2007). „Arguing For Infinite Copyright… Using Copied Ideas And A Near Total Misunderstanding Of Property“. techdirt.
74. Library of Congress Copyright Office Docket No. 2012–12 Orphan Works and Mass Digitization Federal Register, Vol. 77, No. 204. Monday, October 22, 2012. Notices. PP 64555 -64561; see p 64555 first column for international efforts and 3rd column for description of the problem.
75. Dennis Wharton, "MPAA’s Rebel With Cause Fights for Copyright Coin, " Variety (August 3, 1992), Vol. 348, No. 2, p. 18.
76. William W. Fisher III, The Growth of Intellectual Property:A History of the Ownership of Ideas in the United States Eigentumskulturen im Vergleich (Vandenhoeck & Ruprecht, 1999)
77. Brett Smith (2007–2010). „A Quick Guide to GPLv3“. Free Software Foundation. Nuoroda tikrinta 2013-02-15.
78. LR Patentų įstatymas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=297858
79. LR Dizaino įstatymas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=325317
80. LR Prekių ženklų įstatymas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279274
81. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=364672
82. LR Puslaidininkų gaminių topografijų apsaugos įstatymas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279278
83. LR Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298250
84. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=364672
85. Europos Sąjungos informacinis portalas. http://europa.eu/youreurope/business/competing-through-innovation/protecting-intellectual-property/lithuania/index_lt.htm