Infliacija (astronomija)

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Infliacija astronomijoje, – hipotetinis reiškinys, kai Visatos pradinėse vystymosi stadijose (laikotarpyje 10⁻³⁶ – 10⁻³²sekundžių po Didžiojo sprogimo) vyko eksponentinis greitėjantis plėtimasis. Vėliau jis sulėtėjo iki dabartinio 72 km/s/Mpc greičio. Infliacijos hipotezė paaiškina, kodėl visomis kryptimis stebima visata yra tokia homogeniška (beveik vienoda), kodėl erdvė yra euklidinė (plokščia) ir kodėl nėra stebima .

Mikrobanginių foninių spindulių, išspinduliuotų prieš 380 tūkstančių metų po Didžiojo Sprogimo, dangolapis.

Infliacijos hipotezę ir terminą pasiūlė 1980 m. amerikiečių fizikas Alan Guth.

WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe) dangolapio, o vėliau ir Planko orbitinės observatorijos duomenys rodo, kad Visata yra 13,7 milijardų metų senumo (1 % tikslumu), sudaryta iš 68,3 % tamsiosios energijos, 26,8 % šaltos tamsios medžiagos ir vos 4,9 % įprastinės medžiagos (protonai, neutronai, elektronai, neutrinai). Taip pat stebimas greitėjantis plėtimasis, tiesa jau ne toks spartus, kaip infliacijos stadijoje.