Inercinė navigacijos sistema

Inercinė navigacijos sistema (INS; angl. inertial navigation system) – navigacijos įrenginys, kuris naudoja judesio jutiklius (akcelerometrus), sukimosi jutiklius (giroskopus) ir kompiuterį, kuris skaičiuoja padėtį, orientaciją ir momentinį greitį. Dažnai inerciniai jutikliai yra papildomi barometriniu aukščiamačiu, o kartais ir magnetiniais jutikliais (magnetometrais) ar greičio matavimo prietaisais. INS naudojamos mobiliuosiuose robotuose, transporto priemonėse ir kitur, įskaitant: laivuose, orlaiviuose, povandeniniuose laivuose, valdomose raketose ir erdvėlaiviuose.

Šeštajame dešimtmetyje sukurtas inercinės navigacijos valdiklis, sukurtas Masačusetso technologijos institute.

Apollo 11 panaudotas inercinės navigacijos modulis.

Istorija

Inercinės navigacijos sistemos ištakas galima rasti dar XIX amžiuje: 1852 m. apibūdino giroskopą, o 1908 m. Max Schuler sukūrė girokompasą. XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Sperry Corporation kurti navigacijos prietaisai rodė padėtį, bet ne greitį ar pagreitį. Pirmoji pilna inercinės navigacijos sistema buvo sukurta vokiečių 1942 m. ir panaudota V-2 raketoje.

Šaltiniai

1. Titterton, David; Weston, John (2004). Strapdown Inertial Navigation Technology (2nd leid.). Institution of Engineering and Technology (IET). ISBN .
2. „navigacija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-14.
3. Wrigley, W (1977). „History of Inertial Navigation“. Journal of the Institute of Navigation. 24 (1): 1–6.