Inercija

Inercija (lot. inertia 'neveiklumas') – kūno gebėjimas išlaikyti jam suteiktą kito kūno greitį ir judėjimo kryptį, kol jo neveikia išorinės jėgos.

Inerciją aprašo pirmasis Niutono dėsnis, kuris teigia, jog kūno masės centras, veikiamas išorinių jėgų, nekeičia jo judėjimo sąlygos: arba jis lieka nejudantis, arba toliau juda tiesia linija pastovus greitis (tiesioginis tolygaus greičio judėjimas).

Inercija matuojama tokiu pačiu SI sistemos vienetu kaip ir masė – kilogramais (kg).

Istorija

Inerciją 1589–1592 m. tyrinėdamas kūnų judėjimą atrado Galilėjus, tačiau pirmąjį dinamikos dėsnį suformulavo I. Niutonas. Patį terminą „inercija“ įvedė Johanesas Kepleris savo knygoje „Epitome Astronomiae Copernicanae“ (1618–1621). Tačiau Keplerio inercija turėjo kitokią reikšmę nei šiandien, jis ją apibrėžė kaip pasipriešinimą judėjimui.

Inercijos momentas

Pagrindinis straipsnis – Inercijos momentas.

Inercijos momentas apibūdina kūno inerciją, kai šis yra sukimosi judesyje. Materialaus taško inercijos momentas yra lygus jo masės ir atstumo kvadrato iki nagrinėjamos sukimosi ašies sandaugai:

${\displaystyle I=mr^{2}}$ .

SI sistemos inercijos momento vienetas ${\displaystyle [kg*m^{2}]}$

Išnašos

1. Inercija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-02-07.
2. Kochiras, H. (2015). Inertia. In L. Nolan (Ed.), The Cambridge Descartes Lexicon (pp. 405-407). Cambridge: Cambridge University Press. doi:10.1017/CBO9780511894695.142