Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Imera (latv. Imera, est. Ümera) – senovės baltų (Talavos latgalių) žemė, paminėta Henriko Latvio kronikoje, gyvavusi XIII a. pr. Buvo pavaldi Talavos latgalių kunigaikščiui , kurio sostinė buvo . Spėjama, kad ši pilis galėjo stovėti būtent Imeroje.

Imera buvo latgalių apgyvendintas kraštas Gaujos kairiojo intako (nuo jos ir pavadinimas) baseine. Tačiau latgaliai atsikraustė čia vėlai, o pradžioje Imeroje gyveno .

Imera pietuose ribojosi su Idumėja, vakaruose su lyvių žeme Metsepole, iš rytų – su Talavos žemėmis. Dabar svarbiausias miestas buvusiose Imeros žemėse yra Valmiera.

1207 m. katalikų misionierius krikštijo prie Imeros upės gyvenusius latgalius. Vėliau žemę užkariavo Kalavijuočių ordinas, o 1223 m. ji atiduota Rygos vyskupo (Henriko Latvio) valdžion.