Tarptautinė humanitarinė teisė toliau THT taip pat humanitarinė teisė dar kitaip vadinama ginkluotų konfliktų teisė arba

Tarptautinė humanitarinė teisė (toliau – THT), taip pat humanitarinė teisė, dar kitaip vadinama ginkluotų konfliktų teisė arba karo teisė – tarptautinės teisės pošakis; sistema teisės normų, reguliuojančių ginkluotų konfliktų šalių .

1864 m. Pirmoji Ženevos konvencija. Delegatų parašai

Tarptautinės humanitarinės teisės tikslas – sušvelninti ginkluoto konflikto poveikį apsaugant konflikte nedalyvaujančius arba nebedalyvaujančius asmenis ir reglamentuojant karo veiksmų vykdymo priemones ir metodus.

Valstybės privalo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės taisyklių, kurios jiems privalomos pagal sutartį arba kurios yra paprotinės tarptautinės teisės dalis. Jos taip gali būti taikomos nevalstybiniams subjektams. Toks laikymasis yra tarptautinio lygio klausimas. Be to, vykdyti susitarimus pasibaigus konfliktui tampa sunkiau dėl THT pažeidimų sukeltų kančių ir sunaikinimo. Todėl politiniais ir humanitariniais sumetimais svarbu gerinti THT laikymąsi visame pasaulyje.

Raida

Gustave Moynier, vienas bei *Institut de droit international* steigėjų

Tarptautinė humanitarinė teisė atsirado siekiant pusiausvyros tarp karinės būtinybės ir humanitarinių klausimų. THT nustato taisykles, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis, tiesiogiai nedalyvaujančius arba nebedalyvaujančius karo veiksmuose, pavyzdžiui, civilius asmenis, karo belaisvius ir kitus sulaikytuosius, sužeistuosius ir sergančiuosius, bei apriboti karo veiksmų vykdymo priemones ir metodus, įskaitant taktiką ir ginklus, siekiant, kad nebūtų be reikalo kankinama ir naikinama.

Šaltiniai

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniai.

Kaip ir kiti tarptautinės teisės pošakiai, THT remiasi dviem pagrindiniais šaltiniais: tarptautinėmis konvencijomis (sutartimis) ir paprotine tarptautine teise.

Paprotinę tarptautinę teisę formuoja valstybių praktika ir jos pripažįsta, kad privalu jos laikytis. Teismų sprendimai ir žymių autorių veikalai yra pagalbiniai būdai teisei nustatyti.

Pagrindinės THT konvencijos yra kelios: svarbiausios iš jų yra 1907 m. Hagos taisyklės, keturios po 1949 m. priimtos Ženevos konvencijos ir jų 1977 m. papildomi protokolai. Paprastai pripažįstama, kad Hagos taisyklės ir dauguma Ženevos konvencijų bei 1977 m. papildomų protokolų nuostatų sudaro paprotinę teisę.

Taikymo sritis

THT taikoma tarptautiniams ir netarptautiniams ginkluotiems konfliktams, neatsižvelgiant į konflikto kilmę. Ji taip pat taikoma dėl ginkluoto konflikto atsiradusiai okupacijai. Tarp valstybių vykstantiems tarptautiniams ginkluotiems konfliktams ir valstybėje vykstantiems netarptautiniams (ar vidaus) ginkluotiems konfliktams taikomi skirtingi teisiniai režimai.

Ar situacija prilyginama ginkluotam konfliktui ir ar tai tarptautinis ar netarptautinis konfliktas – tai susiję fakto ir teisės klausimai ir atsakymai į juos priklauso nuo daugelio veiksnių. Siekiant nustatyti, ar situacija prilygsta ginkluotam konfliktui ir todėl turėtų būti taikoma tarptautinė humanitarinė teisė, reikėtų visuomet prašyti atitinkamos teisinės konsultacijos ir pakankamos informacijos apie konkretų kontekstą.

Sutarčių nuostatos dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų yra išsamesnės ir visapusiškesnės. Netarptautiniams ginkluotiems konfliktams taikomos Ženevos konvencijoms bendro 3 straipsnio ir 1977 m. papildomo protokolo (II protokolo), jei atitinkama valstybės yra jo Šalis, nuostatos. Paprotinės tarptautinės teisės taisyklės taikomos tarptautiniams ir vidaus ginkluotiems konfliktams, tačiau tarp dviejų režimų yra skirtumų.

Žmogaus teisių tarptautinė teisė ir THT

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Teismo rūmai Hagoje, NL

Svarbu skirti žmogaus teisių tarptautinę teisę nuo THT. Jos yra atskiros teisės rūšys ir yra svarbių jų skirtumų, nors iš esmės abi siekia apsaugoti asmenis. Visų pirma THT taikoma ginkluoto konflikto ar okupacijos atveju. O žmogaus teisių teisė taikoma kiekvienam atitinkamos valstybės jurisdikcijoje esančiam asmeniui taikos ir ginkluoto konflikto metu. Nors skirtumas atrodo aiškus, konkrečioje situacijoje gali būti taikomos abiejų teisių taisyklės, todėl kartais būtina atsižvelgti į jų tarpusavio ryšį. Tačiau šios gairės nesusijusios su žmogaus teisių teise.

Asmeninė atsakomybė

Tam tikri rimti THT pažeidimai apibrėžiamai kaip karo nusikaltimai. Karo nusikaltimai gali būti įvykdyti tokios pačiomis aplinkybėmis kaip ir genocidas ar nusikaltimai žmoniškumui, bet pastarieji, priešingai nei karo nusikaltimai, nesiejami su ginkluotu konfliktu.

Už karo nusikaltimus atsakoma asmeniškai. Vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais valstybės turi užtikrinti, kad tariami nusikaltėliai stotų prieš jų šalies teismus ar būtų perduoti kitos valstybės teismams ar tarptautiniam baudžiamajam tribunolui, pavyzdžiui, Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui.