Hierofanija

Hierofanija (iš sen. gr. ἱερός – „šventas“ ir φαίνειν – „atgimstantis, nešantis šviesą“) – šventybės apraiškos simbolis. Hierofanija gali būti bet koks realus objektas – medis, dangus, akmuo, ugnis, saulė, gyvūnas, gamtos reiškiniai ir kt., tačiau šventenybė nesutampa su pačiu objektu. Hierofanijos skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, vyraujančio religijos tipo ir kultūros.

Pavyzdžiui, lietuvių religijoje perkūnija, lietus, kruša laikomi dangaus dievo Perkūno hierofanija, žemė – Žemynos hierofanija. Mezoamerikoje saulė ir mėnulis buvo svarbi dievų apraiška, tačiau šie dangaus kūnai buvo ar yra hierofanija daugelyje pasaulio tautų. Fiziologiniai dalykai, ypač kraujas daugelyje kultūrų – svarbi auka dievams. Įvairios kitos aukos dievams (žolelės, maistas, gyvūnai, ginklai, lobiai) irgi tampa hierofanija. Ja gali tapti ir ritualai, šokiai, burtai, skirti dievybėms.

Hierofanijos terminą įvedė rumunų religijotyrininkas Mirča Elijadė. Krikščionybėje dievo apraiška įvardinama kaip ir turi siauresnę prasmę nei hierofanija.

Išnašos

1. Sacrum. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011