Herkle

Herkle (etr. Hercle, Hercele, Herecele, Herkle, Hrcle) – dievas ; atitinka graikų Heraklį ir romėnų Herkulį. Pasak vokiečių archeologės , skirtingai nuo Heraklio, Herkle nebuvo sudievintas didvyris. Tai viena iš pagrindinių etruskų dievybių, jos vardas įrašytas ant bronzinių (avies kepenų modelio).

Pagal vieną iš versijų, tarp etruskų Herkle kultas galėjo paplisti VII–VI a. pr. m. e. iš graikų Kumų kolonijos, su kuria etruskai palaikė glaudžius ryšius. Etruskai prisidėjo prie to, kad šios dievybės kultas paplito tarp įvairių italikų tautų, įskaitant lotynus. Ankstyviausiais radiniais, liudijančiais apie Herkle kultą, laikomos jo žygdarbius vaizduojančios iš (datuojamos 520–510 m. pr. m. e.). Pradedant VI a. pr. m. e., aptinkama daug bronzinių šio dievo statulėlių. Be to, aptikta IV a. pr. m. e. datuojamų bronzinių ir sidabrinių monetų su Herkle galva. Herkle šventviečių būta Etrūrijoje ir Lacijuje. Červeterio šventvietėje aptikta nemažai apžadinių aukų su įrašais.

Etruskų mene Herkle vaizduotas dažnai. Archajinio laikotarpio etruskų mene vaizduotas panašiai kaip finikiečių . Ant etruskų veidrodžių Herkle vaizduojamas dvejopai: kaip graikų mitų didvyris ir kaip grynai etruskų mitologinė figūra. Ant keleto etruskų veidrodžių jis vaizduojamas drauge su deive Uni (atitinka graikų Herą ir romėnų Junoną). Veidrodyje iš pavaizduota, kaip Jupiteris sutaiko Herkle ir Junoną (įrašai lotyniški). Bronziniame reljefe iš Perudžos pavaizduotas Tinia, tarp Herkle ir Uni, sukursčiusios prieš Herkle amazones, paleidęs du žaibus. Be to, aptikti keli veidrodžiai, vaizduojantys barzdotą Herkle, kitų dievų akivaizdoje žįstantį Uni krūtį. Ši scena interpretuojama kaip Herkle priėmimo į dievų gretas, įsūnijimo ceremonija. Neretai vaizduotas ir drauge su deive Menrva. Taip pat aptikta paminklų, vaizduojančių Herkle ant plausto iš tuščių amforų, galbūt taip mėginantį perplaukti Stikso upę ir patekti į požemio pasaulį. Kaip graikų mitų didvyris pavaizduotas drauge su Atlantu, Achelojumi, taip pat su išvaduotu Prometėju. Prie Herkle kojų sukniubęs guli jo nušautas erelis.

Kaip paskaičiavo italų lingvistas , ant įvairių objektų Herkle vardas sutinkamas 72 kartus.

Šaltiniai

1. Giuliano Bonfante, Larissa Bonfante. The Etruscan Language: An Introduction, Revised Editon, Manchester University Press, 2002, p. 199.
2. Nancy Thomson de Grummond, Erika Simon. The Religion of the Etruscans, University of Texas Press, 2009, p. 58.
3. Мифы народов мира. Геркле , А. И. Немировский – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
4. „Caeretan Hydria“, The J. Paul Getty Museum. Nuoroda tikrinta 2020-07-01.
5. Nancy Thomson de Grummond, Erika Simon. The Religion of the Etruscans, University of Texas Press, 2009, p. 55.
6. Nancy Thomson de Grummond, Erika Simon. The Religion of the Etruscans, University of Texas Press, 2009, p. 59.