He no Hé no griaustinio dvasia irokėzų ir senekų mitologijoje Dar vadinamas Heno Hino Hinu arba Hinun He no senekų menin

He-no (Hé-no) – griaustinio dvasia irokėzų ir senekų mitologijoje. Dar vadinamas Heno, Hino, Hinu arba Hinun.

He-no (senekų menininko piešinys, 1908 m.)

Įsivaizduota, kad He-no gyvena debesyje toli vakaruose, jo žmona – vaivorykštė, He-no lydi ereliai Keneu ir Ošadagea. Keneu yra kilnusis erelis, o Ošadagea ant nugaros gabenasi rasos ežerą. Šis ežeras iškrisiąs lietumi, kuomet kraštą užpuls ugnies dvasios. He-no ginkluotas lanku ir strėlėmis, nešinas maišeliu su žaibais. Keliaudamas padangėmis He-no ant nugaros gabenasi ir krepšį su rieduliais, kuriuos sviedžia į piktąsias dvasias. Jei He-no nepataiko, rieduliai nukrinta žemėn kaip žaibai. Kad apsisaugotų nuo blogio, ant rankos He-no dėvi stebuklingąją plunksną. Jis turi du pagalbininkus, kurie, kad galėtų paslapčia tarnauti He-no, yra bevardžiai.

He-no apibūdinamas kaip taikus ir geravalis, jis esąs kerėtojų ir blogų žmonių priešas, kukurūzų, pupų, moliūgų draugas. He-no buvo siejamas ne tik su griaustiniu – tikėta, kad jis sudarąs debesis ir duodąs žemei vandenį.

Pasak irokėzų mitų, He-no dukart nužengęs žemėn. Pirmąjį kartą taip nutikę, kai Gunodojakui, jaunam didvyriui, tarnavusiam He-no ir apdovanotam griaustinio dvasia, buvo įsakyta nugalabyti žmonių priešę Didžiąją vandenų gyvatę, gyvenusią Didžiuosiose ežeruose. Visgi Gunodojakui nepavykę – gyvatė prarijusi jį patį. Tuomet He-no užmušęs gyvatę Ontarijo ežere, iš dangaus iššaudamas liepsnojančias strėles, perrėžęs jos pilvą ir prikėlęs Gunodojaką. Tada šis buvęs paimtas į dangų. Nugalabijus gyvatę, jos kūnas suiręs į nedidelius gabalėlius, iš kurių atsiradusios Didžiųjų ežerų salos. Čiabuviai tikėjo, kad šėlstančios Ontarijo ežero bangos – tai iš keršto siautėjanti gyvatė. Antrąjį kartą He-no savuosius žmones išgelbėjo, užmušdamas vakarų akmens milžinus. Sutrupinti jų kūnai virtę akmenukais. Taip pat pasakojama, jog He-no žemėn kasmet pasiunčiąs tris perkūnsvaidžius, kad šie sunaikintų blogį.

Šaltiniai

J. A. Coleman (2007). The Dictionary of Mythology: An A-Z of Themes, Legends and Heroes. Arcturus. p. 482. ISBN .
Tamra Andrews (2000). Dictionary of Nature Myths: Legends of the Earth, Sea, and Sky. Oxford University Press. p. 92. ISBN .
Charles Godfrey Leland (1884). The Algonquin Legends of New England: Or, Myths and Folk Lore of the Micmac, Passamaquoddy, and Penobscot Tribes. S. Low, Marston, Searle & Rivington. p. 203.
Harriet Maxwell Converse; Arthur Caswell Parker (1908). Myths and Legends of the New York State Iroquois. University of the State of New York. pp. 39–47.
Anna Cummings Johnson; Mrs. Anna C. Johnson Miller (1855). The Iroquois; Or, The Bright Side of Indian Character. D. Appleton. p. 52.
Michael Jordan (2014). Dictionary of Gods and Goddesses. Infobase Publishing. p. 107. ISBN .

[Coleman2007-1] J. A. Coleman (2007). The Dictionary of Mythology: An A-Z of Themes, Legends and Heroes. Arcturus. p. 482. ISBN .

[Andrews2000-2] Tamra Andrews (2000). Dictionary of Nature Myths: Legends of the Earth, Sea, and Sky. Oxford University Press. p. 92. ISBN .

[Leland1884-3] Charles Godfrey Leland (1884). The Algonquin Legends of New England: Or, Myths and Folk Lore of the Micmac, Passamaquoddy, and Penobscot Tribes. S. Low, Marston, Searle & Rivington. p. 203.

[ConverseParker1908-4] Harriet Maxwell Converse; Arthur Caswell Parker (1908). Myths and Legends of the New York State Iroquois. University of the State of New York. pp. 39–47.

[JohnsonMiller1855-5] Anna Cummings Johnson; Mrs. Anna C. Johnson Miller (1855). The Iroquois; Or, The Bright Side of Indian Character. D. Appleton. p. 52.

[Jordan2014-6] Michael Jordan (2014). Dictionary of Gods and Goddesses. Infobase Publishing. p. 107. ISBN .