Halofitas

Halofitai (sen. gr. ἅλας 'druska' + sen. gr. φυτόν 'augalas') – augalai, prisitaikę augti druskingoje aplinkoje – jūrų pakrantėse, druskožemiuose, maršose ir pan.

Halofitiniai Allenrolfea patagonica krūmai druskynėje Argentinoje

Smiltyninė druskė Baltijos jūros pakrantėje

Druska (natrio ir chloro jonai) daugeliui augalų pražūtinga, nes sutrikdo medžiagų apykaitą ląstelėse, pažeidžia . Tačiau halofitai prisitaikę prie druskos poveikio – krinohalofitai druskos perteklių šalina per specialias liaukas (pvz., balandūnė) ar hidatodes (eglūnas), euhalofitai – kaupia ląstelėse (druskė, jūrasmiltė, , pluoštagėlė), bet jų didelėse vakuolėse esantis vanduo mažina druskos koncentraciją, glikohalofitai dėl šaknų savybių blogai praleidžia druskas (pvz., kietis, ). Daugelis halofitų pasižymi mėsingais lapais ir stiebais.

Pagal buveines halofitai skirstomi į vandens (akvahalofitus), sausumos (terestrohalofitus) ir orinius (aerohalofitus), pagal druskingumo toleranciją halofitai skiriami į oligohalofitus (pakenčia 0,01–0,1 % druskingumą), mezohalofitus (0,1–1 %) ir euhalofitus (>1 %).

Lietuvoje halofitai savaime auga pajūryje ir prie mineralinių šaltinių (smiltyninė druskė, sultingoji jūrasmiltė, ), kaip ruderalinis halofitas plinta .

Šaltiniai

1. Zigmantas Gudžinskas. Halofitai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
2. Галофиты,Большая советская энциклопедия, T. VI (Газлифт—Гоголево). – Москва: Советская энциклопедия, 1971
3. „Halophytes: Classification and Characters of Halophytes“