Gyvūnų migracija

Gyvūnų migracija – gyvūnų judėjimas santykinai tolimais atstumais, dažniausiai vykstantis sezoniškai, iš mažiau palankių buveinių į palankesnes. Tai labai paplitęs reiškinys būdingas daugeliui gyvūnų grupių: paukščiams, žinduoliams, žuvims, ropliams, amfibijoms, vabzdžiams ir vėžiagyviams. Migracijos priežastys gali būti vietinio klimato kaita, maisto prieinamumo pokyčiai, metų laikų kaita, dauginimosi instinktų nulemiamas elgesys.

Migruojanti antilopių gnu banda Serengetyje.

Tam, kad gyvūnų judėjimą laikytume migracija, o ne individų sklaida gyvenamame plote ar jų invaziją į naujas teritorijas, judėjimas turi būti dėsningas, kasmetinis ar sezoninis, toks kaip paukščių migracija į pietus šaltuoju metų laiku; gnu kasmetinis migravimas į sezonines ganyklas; ar esminis gyvenamosios aplinkos pakeitimas dėl gyvenimo ciklo pokyčių, kaip kad jaunų atlantinių lašišų migracija iš jų gimtųjų upių į jūrą, kai jos pasiekia tam tikrą kūno dydį.

Žinduolių migracija

Didžioji dalis žinduolių migracijos yra nulemta besikeičiančių metų laikų ir nuo to priklausančio maisto kiekio. Pavyzdžiui, šiauriniai elniai žiemą pasiekia pietines mažiau sniego dangos turinčias vietoves arba nusileidžia iš aukštumų į švelnesniu klimatu pasižyminčias žemumas. Pavasarį elnių bandos pajuda į šiaurę, siekdamos pasinaudoti šviežiai sprogstančia ir lengviau virškinama augalija. Afrikos žolėdžių, kaip kad dramblių, raganosių ar zebrų migracija priklauso nuo drėgnųjų ir sausųjų laikotarpių, siekiant ieškoti geriamo vandens ir vešlesnės augalijos. Tuo tarpu plėšrūnai migruoja sekdami gyvūnus, kuriais minta.

Žinduoliai gali migruoti tiek pavieniui, tiek ir grupėmis. Tai nulemia plėšrūnų keliama grėsmė – labiau pažeidžiamos gyvūnų rūšys, kurioms tenka migruoti atvirose teritorijose, paprastai juda būriais, kuriuose apsaugomi silpniausi individai, o gyvūnai, kuriems užpuolimas gresia mažiau arba aplinka leidžia pasislėpti – vieni arba mažomis grupėmis.

Paukščių migracija

Poliarinių žuvėdrų migracija: raudona – buveinės vasarą, mėlyna – buveinės žiemą, žalios linijos – migracijos keliai.

Kaip ir žinduoliai, paukščiai migruoja ieškodami geresnių sąlygų, laikinai palikdami vietas, kuriose veisiasi, ir vėliau į jas vėl sugrįždami. Tyrimai rodo, kad migruoja apie pusė visų žinomų paukščių rūšių. Ilgiausiomis migracijomis pasižymi jūriniai paukščiai. Pavyzdžiui, poliarinės žuvėdros peri Arktyje, o žiemoje – Antarktyje, taip kasmet įveikdamos apie 40 000 km. Kai kurios nejūrinių paukščių rūšys migruodamos taip pat įveikia didelius atstumus, kaip kad amerikiniai sėjikai, perintys Šiaurės Amerikos šiaurėje, o žiemojantys Patagonijoje. Įveikdami didelius atstumus, paukščiai neretai naudojasi termikais – kylančiomis įkaitusio oro srovėmis, kurios leidžia taupant energiją pakilti į didelį aukštį, o tada sklęsti reikiama kryptimi.

Paukščių gebėjimas orientuotis migracijos metu ir sugrįžti į tas pačias vietas nėra iki galo paaiškintas. Manoma, kad dalis gebėjimo orientuotis, kaip kad polinkis tam tikru metu skristi tam tikra kryptimi, yra užkoduota genetiškai evoliucijos eigoje. Kryptis nustatoma pagal paukščių jaučiamą Žemės magnetinį lauką, vadovaujantis saulės judėjimu, o naktį migruojančios rūšys sugeba orientuotis pagal žvaigždes. Nepaisant to, dar trūksta informacijos, paaiškinančios, kaip paukščiai geba rasti tiksliai tas pačias perėjimo vietas, esančias už tūkstančių kilometrų.

Išnašos

1. Grzimek, B. (2003). Grzimek's Animal Life Encyclopedia, Vol. 12. Gale, p. 164
2. Hugh Dingle and V. Alistair Drake (2007). „What is migration?“. BioScience. 57: 113–121. doi:10.1641/B570206.
3. http://education.nationalgeographic.com/education/activity/why-animals-migrate/?ar_a=1&ar_r=999
4. David Attenborough (1990). The Trials of Life. London: Collins/BBCBooks. p. 123. ISBN .
5. Grzimek, B. (2003). Grzimek's Animal Life Encyclopedia, Vol. 12. Gale, p. 165-7
6. Grzimek, B. (2003). Grzimek's Animal Life Encyclopedia, Vol. 12. Gale, p. 167-8
7. Grzimek, B. (2003). Grzimek's Animal Life Encyclopedia, Vol. 8. Gale, p. 29
8. Grzimek, B. (2003). Grzimek's Animal Life Encyclopedia, Vol. 8. Gale, p. 32-5