Gustonių-Jakubonių miškai

55°48′ š. pl. 24°9′ r. ilg. / 55.800°š. pl. 24.150°r. ilg. / 55.800; 24.150 Gustonių-Jakubonių miškai – miškai Panevėžio, Pasvalio ir Pakruojo rajono savivaldybių teritorijoje, 12 km į šiaurės vakarus nuo Panevėžio.

Geografija

Plotas 7600 ha, mišku apaugę 6600 ha. Valstybinės reikšmės miškų 62 %; priklauso Panevėžio miškų urėdijai, Gustonių, Pakruojo miškų urėdijai, Pušaloto ir Klovainių girininkijoms. Sudaro Gustonių, Barklainių, Ažagų, Staroliškio, Eimuliškio, Aukštakiškių, Jakūbonių, Puodiškių miškai. Masyvas netaisyklingų kontūrų, ištįsęs iš šiaurės į pietus apie 18 km.

Gustonių-Jakubonių miškų šiaurinėje dalyje teka Mūšos intakas Mažupė su , šiaurės rytų – Lėvens intakas Amata su Ažagėle, pietvakarinėje – Šuojos intakai Vinkšnupis ir , pietinėje – Nevėžio intakas . Paviršius – banguota lyguma. Yra pelkių, didžiausia – . Dauguma miškų nusausinti, upeliai sureguliuoti.

Medynai

Augavietės derlingos ir labai derlingos, laikinai įmirkusios, įmirkusios ir žemutinio tipo pelkinės. 97 % miškų yra ūkiniai, 1 % ekosistemų apsaugos, 2 % vandenų apsauginiai. Kultūrinės kilmės medynų 9 %, beržynų 46 %, eglynų 17 %, uosynų 13 %, drebulynų 11 %, juodalksnynų 6 %, pušynų 4 %, ąžuolynų 2 %, baltalksnynų 1 %. Jaunuolynai sudaro 30 %, pusamžiai medynai 29 %, bręstantys 23 %, brandūs 20 %. Medynų vidutinis amžius 47 m., bonitetas 1,4, skalsumas 0,75, tūris 175 m³/ha.

Miškuose veisiasi kanopiniai žvėrys, juodasis gandras, gervė, . Auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai – baltijinė gegūnė, plačialapė klumpaitė, paprastoji tuklė ir kiti.

Istorija

Sovietinės okupacijos metais Gustonių-Jakubonių miškuose veikė Lietuvos partizanų Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės būriai.

Šaltiniai

1. Algirdas Brukas, . Gustonių-Jakubonių miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 297 psl.