Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Gudžaratas (gudž. ગુજરાત) – istorinis Pietų Azijos subregionas, kuris sudaro didžiąją dalį dabartinės Indijos Gudžarato valstijos. Jame vyrauja gudžaratų etninė grupė, kalbanti gudžaratų kalba.

Indijos istorinis regionas Gudžaratas ગુજરાત

Šalis	Indija (Gudžaratas)
Tautos	gudžaratai
Kalba	gudžarati
Miestai	Ahmedabadas, Gandinagaras, Suratas

Geografija

Gudžaratas užima didelę derlingą Gudžarato lygumą, nusidriekusią vakarinėje Indijoje, kurią vagoja gausios upės. Tarp jų didžiausios – , ir Narmada. Gudžaratas yra prie Arabijos jūros, kuri skalauja jo pietvakarinius krantus. Didžiąją dalį Gudžarato regiono sudaro . Dvi Arabijos jūros įlankos dalina visą regioną į tris dalis. Šiauriausia dalis dar vadinama , pusiasalio dalis – , o pietrytinė – Lata.

Šiaurėje Gudžaratą riboja – druskinga dykuma, kuri atskiria regioną nuo istorinio Sindo. Šiaurės rytuose Gudžaratas ribojasi su (Marvaru). Vakaruose regioną uždaro kalnuotos teritorijos, kuriose vyrauja . Jos atskiria Gudžaratą nuo ir istorinių regionų. Pietuose Gudžaratas siekiasi su Maharaštra.

Istorija

Senovės istorija

Nors Gudžarato istorija nėra tokia sena, kaip Indo upės slėnyje buvusių Sindo ir Pandžabo, pirmosios valstybės čia suklestėjo jau III tūkst. pr. m. e. Jos priklausė Indo civilizacijai, ir regione aptinkama apie 50 tuometinių gyvenviečių. Svarbiausios iš jų yra Lotalas (didžiausias civilizacijos uostas), Dholavira ir . Vietos gyventojai palaikė aktyvius ryšius su šumerais, egiptiečiais, Dilmunu.

II tūkst. pr. m. e. pirmoje pusėje Indo civilizacija nunyko, Gudžarate keitėsi etninė sudėtis: kraštą apgyvendino indoeuropiečiai arijai. I tūkst. pr. m. e. čia formavosi gentinės arijų valstybėlės – , kurių svarbiausios buvo , ir . Jos išvengė Achemenidų imperijos užkariavimų VI a. pr. m. e., bet IV a. pr. m. e. Gudžarato karalystes prisijungė Maurjų karalius Čandragupta ir paskyrė čia vietininką. Vietininkų rezidencijai pasirinktas . Maurijai įvedė budizmą, o karalius Ašoka išpuošė administracinį centrą naujais pastatais.

Viduriniosios karalystės

Po to, kai II a. pr. m. e. Maurjų hegemonija krašte nusilpo, dėl Gudžarato varžėsi įvairios Indijos karalystės, kurių dinastijos buvo kilę iš vakarų, rytų ir pietų. Pirmiausia čia įsigalėti bandė Indo-graikų karalystė, vėliau čia valdžią susigrąžino Maurjų palikuonys iš Udžaino, I a. pr. m. e. Gudžaratą prisijungė sakų gentys, kurios čia valdė kaip Vakarų satrapai. Jiems valdant, suklestėjo Gudžarato uostas .

V a. Gudžaratą trumpam prijungė Guptų imperija, tačiau 475 m. įsigalėjo vietinė , kuri tapo nepriklausoma nuo Guptų. Kadangi Maitrakai valdė iki VIII a., krašte atkurta ramybė, suklestėjo įvairios religijos, buvo statomi architektūros paminklai, suklestėjo vienas svarbiausių Indijos universitetų. Tuo metu krašte lankėsi kinų keliautojai, kurie aprašė vietos gyventojus ir kultūrą.

VIII a., musulmonų invazijų fone, didžiąją dalį Indijos subkontinento dalinosi trys imperijos. Gudžaratas priklausė vienai iš jų – Gudžarų-Pratiharų dinastijai, kuri valdė iš Udžaino, nors dėl regiono taip pat varžėsi Palų imperija ir Raštrakutų dinastija. Gudžarai-Pratiharai sėkmingai atmušė arabų antpuolius ir nepasidavė Kalifato ambicijoms prisijungti Indijos subkontinentą.

Naujo stabilumo laikotarpio Gudžaratas pasiekė X a. įsitvirtinus , kuri savo sostine padarė . Ji tapo vienu didžiausių miestų Indijoje, o visas regionas klestėjo dėl intensyvios prekybos su pasauliu. Solankiai rūpinosi menais, suklestėjo savitas architektūrinis stilius. Jų laikais pastatyti tokie puikūs statiniai kaip , , Raniki vavas ar .

Musulmoniškos dinastijos

Solankiams sėkmingai pavyko atmušti musulmonų invazijas iš vakarų, tačiau jos tapo vis intensyvesnės. 1243 m. Solankius pakeitė , valdžiusi iš , kurią 1299 m. nukariavo Delio sultonatas. Sultonas suniokojo Anhilpurą. Taip regione prasidėjo musulmoniškų dinastijų viešpatavimas.

XIV a. sultonatui byrant, Gudžarato valdytojas pasinaudojo proga ir įkūrė . Jo sostine tapo Ahmedabadas, o Bharuchas išliko svarbus jūrinis uostas. Sultonai palaikė draugiškus ryšius su musulmonų kraštais, iš kur į Gudžaratą plūdo musulmoniška kultūra. Čia įtaką didino ir Europos prekybininkai, pirmiausia portugalai ir britai.

1572 m. Akbaras Didysis nukariavo Gudžarato sultonatą ir prijungė jį prie Mogolų imperijos. Regionas tapo valdomas kaip vienas iš subahų. Ahmedabadas išliko subaho administraciniu centru, bet Bharuchą nustelbė naujas prekybinis uostas – Suratas. Jis tapo vienu iš judriausių pasaulio uostų, neretai lyginamas su tuometine Venecija ar Pekinu.

XVII a. Mogolų galia silpo, ir neramumais naudojosi ir Europos kolonijinės imperijos. Portugalams Gudžarate pavyko įsigyti keletą enklavų – , Damaną, ir , kuriuos prisijungė prie Portugalijos kolonijinės imperijos. Britų imperija įgijo faktoriją Surate.

Britų laikotarpis ir nepriklausomybė

XVII a. pabaigoje Gudžaratą užvaldė iš Maharaštros, o XIX a. pradžioje beveik visą regioną kontroliavo Britų Indija. Regione reiškėsi ypač spartus feodalinis susiskaldymas, dėl kurio jį sudarė šimtai smulkių valstybėlių, kurios pripažino britų valdžią. Didžiausia jų buvo su sostine Barodoje.

Indijai gavus nepriklausomybę 1947 m., Gudžarato valstybėlės nusprendė prisijungti prie jos, o ne prie musulmoniško Pakistano. Visas regionas buvo įjungtas į , nuo kurios 1960 m. atskirta Gudžarato valstija. 1970 m. jos sostinė iš Ahmedabado perkelta į naujai suprojektuotą Gandinagarą.

Vikiteka: Gudžarato istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga