Granados emyratas

Granados emyratas (arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ = Imārat Ġarnāṭah), dar vadinamas Granados Nasridų karalyste (isp. Reino nazarí de Granada) – musulmonų valstybė pietinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, gyvavusi 1238–1492 m. Valstybę valdė . Tai buvo paskutinė nepriklausoma musulmonų valstybė Vakarų Europoje.

Granados emyratas arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ Imārat Gharnāṭah
Taifų karalystė
← 1238 – 1492
Vėliava Herbas
Devizas „Nėra kito nugalėtojo, išskyrus Dievą“ (arab. ولا غالب إلا الله = Wa lā gāliba illā-llāh)
Location of Granados emyratas XIII–XV a.
Sostinė	Granada
Kalbos	Arabų
Valdymo forma	Emyratas
Sultonas
1238–1273 (pirmas)
1487–1492 (paskutinis)
Era	Vėlyvieji viduramžiai
- Įkurta	1238 m., 1238
- Panaikinta	1492 m.

Musulmonai į Pirėnų pusiasalį, kurį jie vadino al Andalusija, atsikėlė VIII a. Didžiausio išsiplėtimo metu musulmonai kontroliavo beveik visą pusiasalį ir dalį dabartinės pietų Prancūzijos. IX–X a. regioną valdęs Kordobos kalifatas buvo viena labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių. Kalifatas nuolat kariavo su šiaurinėmis krikščionių karalystėmis, o dėl didėjančios etninės nesantaikos XI a. pr. suskilo į keletą mažų valstybių – taifų. Tai pagreitino šimtmečius trukusią krikščionių rekonkistą ir Šiaurės Afrikos dinastijų (Almoravidai, Almochadai, Marinidai) puldinėjimus.

1230 m. Maroke valdė likusias musulmonų teritorijas Pirėnų pusiasalio pietuose. , pasinaudojęs Almohadų dinastijos nesutarimais, iškilo į valdžią ir įkūrė , kuri kontroliavo didelę šios teritorijos dalį (dab. Granados, Almerijos ir Malagos provincijos). 1250 m. emyratas buvo paskutinė musulmonų valstybė pusiasalyje. Nors ir buvo Kastilijos karaliaus vasalė, daugiau nei du šimtmečius Granada kultūriškai ir ekonomiškai klestėjo. Didžioji dalis garsiojo Alhambros rūmų komplekso buvo pastatyta šiuo laikotarpiu, o Nasridai tapo ilgiausiai valdžiusia musulmonų dinastija Pirėnų pusiasalyje.

1469 m., susivienijus Aragono ir Kastilijos karalystėms, išorės grėsmė padidėjo. 1491 m., po dešimtmetį trukusių , emyratas buvo priverstas kapituliuoti katalikų monarchams Izabelei I ir Ferdinandui II. 1492 m. , paskutinis Granados valdovas, atsisakė valdžios ir atidavė emyrato teritoriją Kastilijai. Musulmonų valdymas Pirėnų pusiasalyje baigėsi.

Šaltiniai

1. „Granados emyratas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-28. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
2. Kleiner, Fred S. (2015). Gardner's Art through the Ages: Backpack Edition, Book C: Non-Western Art to 1300 (anglų). Cengage Learning. p. 39. ISBN .
3. Miranda 1970, p. 429.
4. Fernando Luis Corral (2009). "The Christian Frontier against al-Andalus (Muslim Spain): concept and politics during the reigns of King Fernando I of Castile and Leon and his successors until 1230". In Natalie Fryde; Dirk Reitz (eds.). Walls, Ramparts, and Lines of Demarcation: Selected Studies from Antiquity to Modern Times. LIT Verlag Münster. p. 67. ISBN .
5. „Kordobos kalifatas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-28. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
6. García-Arenal, Mercedes (2014). „Granada“. In Fleet, Kate; Krämer, Gudrun; Matringe, Denis; Nawas, John; Rowson, Everett (eds.). Encyclopaedia of Islam, Three. Brill. ISSN 1873-9830.

Literatūra

• Miranda, Ambroxio Huici (1970). „The Iberian Peninsula and Sicily“. In Holt, P.M; Lambton, Ann K.S.; Lewis, Bernard (eds.). The Cambridge History of Islam. 2A. Cambridge University Press.