Gramatinė kategorija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Gramatinė kategorija – pagal funkciją kalboje tarpusavyje priešinamų gramatinių formų sistema. Gramatinės kategorijos pavyzdžiai yra laikas (reikšmės gali būti esamasis, būtasis ir t. t.), skaičius (reikšmės – vienaskaita ir daugiskaita, kartais – dviskaita ir t. t.) bei giminė (reikšmės – vyriškoji, moteriškoji, bevardė ir t. t.).

Svarbu atskirti gramatines kategorijas (laiką, skaičių ir t. t.) nuo . Terminas leksinė kategorija yra beveik sinonimiškas tradicinėms kalbos dalims (daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis ir t. t.). Gramatinės kategorijos kartais vadinamos (gramatinėmis) .

Tas pats gramatinės kategorijos pavadinimas dažniausiai naudojamas pavadinti ir tos kategorijos reikšmes. Pavyzdžiui, visos gramatinio laiko reikšmės konkrečioje kalboje vadinamos laikais, o kategorijos giminė reikšmės vadinamos giminėmis.

Fonologinė kategorijos reikšmės apraiška (pavyzdžiui, žodžio galūnė, nurodanti daiktavardžio daugiskaitą) kartais vadinama .

Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos

Lietuvių kalboje daugiau ar mažiau sistemingai gramatiškai reiškiamų kategorijų yra 13: giminė, skaičius, linksnis, , laipsnis, asmuo, laikas, nuosaka, rūšis, , , veikslas, .

Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos klasifikuojamos keliais aspektais.

Pagal gramemų skaičių, kategorijos būna dvinarės (giminė), trinarės (laipsnis) ir daugianarės (linksnis).

Pagal sąsają su žodžių klasėmis gramatinės kategorijos yra vardažodžio (giminė, skaičius, linksnis, apibrėžtumas ir laipsnis) ir veiksmažodžio (asmuo, laikas, nuosaka, rūšis, evidencialumas, tranzityvumas, veikslas, sangrąža). Savo ruožtu veiksmažodžio gramatinės kategorijos susijusios su skirtingomis semantinėmis zonomis: predikacija (asmuo, laikas, veikslas), modalumu (nuoska, evidencialumas) ir aspektualumu (rūšis, sangrąža, tranzityvumas).

Tipologinės pastabos

Gramatinių kategorijų semantika natūraliose kalbose yra universali – tai semantinės universalijos. Tačiau gramatinių kategorijų raiška skirtingose kalbose gali labai skirtis. Paprastai gramatines kategorijas laikome gramatinėmis būtent dėl to, kad jos turi vienokią ar kitokią gramatinę raišką. Semantinės universalijos visada gali būti išreiškiamos leksiškai – tada sakome, kad kalboje nėra vienos ar kitos gramatinės kategorijos. Taip pat gali skirtis jų gramatikalizacijos laipsnis – nuo griežtų ir darnių sistemų iki paprastų privatyvinių opozicijų, kai kokia nors gramema priešinama su gramemos nebuvimu.

Pavyzdžiui, Japonų kalboje nėra vardažodžio skaičiaus kategorijos. Tai nereiškia, kad jie negali išreikšti vardažodžių skaičiaus – paprasčiausiai tai daroma pagalbiniais žodžiais, panašiais į keletas, daug, vienas, kažkiek. Tai leksinė semantinės universalijos raiška, todėl jos gramatine kategorija nelaikome.

Dėl skirtingo gramatikalizacijos laipsnio ta pati gramatinė kategorija skirtingose kalbose gali turėti skirtingą narių skaičių. Pavyzdžiui, bendrinėje lietuvių kalboje yra septyni linksniai, vokiečių kalboje – keturi, suomių kalboje – penkiolika. Arba: lietuvių ir ispanų kalbų giminės kategorija yra dvinarė, rusų ir vokiečių kalbų – trinarė, o japonų kalba apskritai giminės kategorijos neturi.