Gorė salaPasaulio paveldo sąrašasVieta SenegalasTipas KultūrinisKriterijus viNuoroda angl pranc 26Regionas AfrikaĮrašymo

Gorė sala
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta	Senegalas
Tipas	Kultūrinis
(Kriterijus)	vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 26
Regionas**	Afrika
Įrašymo istorija
Įrašas	1978 (2-oji sesija)
Vikiteka:	Gorė sala
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Gorė sala - viena iš 19 Dakaro, Senegalo sostinės,communes d'arrondissement (miesto suskirstymo vienetas).

Salos plotas 0.182 km² (45 akrai). Gorė nutolusi 1 km atstumu nuo pagrindinio Dakaro uosto (14°40′0″ š. pl. 17°24′0″ v. ilg. / 14.66667°š. pl. 17.40000°r. ilg. / 14.66667; 17.40000).

2005 m. sausio 31 d. saloje oficialiai gyveno 1,056 žmonės. Gyventojų tankumas - 5,802 žmonės km², o tai pusė Dakaro vidutinio gyventojų tankumo. Gorė sala mažiausia pagal plotą ir gyventojų skaičių Dakaro communes d'arrondissement.

Gorė sala anksčiau buvo garsus transatlantinės vergų prekybos centras, iš kurio daug afrikiečių buvo išgabenta į abi Amerikas.

Vergų prekybos istorija

Gorė yra maža, 900 m ilgio ir 350 m pločio, sala, kurią nuo vandenyno saugo Cape Vert pusiasalis. Dėl geriamo vandens trūkumo sala nebuvo apgyvendinta prieš atvykstant europiečiams. Pirmieji saloje pasirodė portugalai (apie 1450 m.) ir pastatė medinę koplyčią, kurią naudojo kaip kapines.

Gorė labiausiai žinoma dėl Vergų Namų (pranc. Maison des esclaves), kuriuos pastatė metisų šeima apie 1780 - 1784 m., kurie buvo naudojami saugoti pervežant vergus. Vergų Namai yra vienas seniausių salos pastatų. Dabar jis yra populiarus turizmo objektas. Nors gerai žinoma Vakarų pasauliui, Gorė sala iš tiesų buvo tik vienas iš daugelio vergų prekybos centrų ir žymiai mažesnis už Zanzibarą rytinėje Afrikos pakrantėje, kuris buvo didžiausias arabų valdomas vergų prekybos centras. Manoma, kad Zanzibaras buvo didžiausias vergų prekybos centras žmonijos istorijoje.

Gorė sala buvo viena pirmųjų europiečių gyvenviečių Afrikoje. 1588 m. ją iš Portugalijos atėmė Nyderlandai. Po to salą susigrąžino portugalai ir ją vėl užėmė olandai, kurie ją pavadino Olandijos salos Goeree vardu. Roberto Holmso vadovaujami britai Gorė užėmė 1664 m., o Prancūzijai ji atiteko 1677 m. Prancūzai ją išlaikė iki 1960 m., kai Senegalas tapo nepriklausomu, išskyrus trumpas anglų okupacijas karuose su Prancūzija tarp 1677 ir 1815 m.

Gorė sala buvo prekybos postas, priskirtas Sen Lui, Senegalo kolonijos sostinei. Be vergų buvo prekiaujama bičių vašku, kailiais ir grūdais. Gyventojų skaičius (neskaitant pervežamų vergų) svyravo nuo kelių šimtų laisvų afrikiečių ir kreolų iki pusantro tūkstančio. Saloje retai pasitaikydavo europiečių. XVIII ir XIX a. Gorė buvo namai prancūzų kilmės kreolams (metisams), pirklių bendruomenei, turėjusiai ryšių su Sen Lui panašia bendruomene ir į pietus nuo Gambijos ir toliau. Metisų moterys, vadinamos signarėmis (signares) nuo portugalų senhora, buvo ypač svarbios miesto verslui. Signarėms priklausė laivai ir jos vadovavo vyrams klerkams. Jos taip pat puoselėjo madą ir pramogas.

Pirmieji vergų namai buvo pastatyti portugalų 1536 m. Prancūzijai užėmus salą 1677 m., vergų prekyba buvo turtingų Bordo ir Nanto šeimų rankose. Šalia prancūzų veikė ir kiti europiečiai, pvz.: olandai. Nanto klestėjimą XVIII a. labiausiai lėmė būtent vergų prekyba. Juodieji vergai iš Gorė buvo gabenami į prancūzų kolonijas Karibuose (Haitis) ir Luizianą, be to į ispanų kolonijas (ypač Kubą) ir portugalų kolonijas Brazilijoje (kai kurias iš jų buvo įkūrę olandai). Labai mažai JAV juodaodžių protėvių buvo atgabenta per Gorė sala, nes anglų kolonistai naudojosi kitais prekybos centrais. Tik pietinės Luizianos juodaodžiai gali manyti, kad jų protėviai buvo laikomi Gorė saloje.

1794 m. vasario mėn. per Prancūzijos revoliuciją, Prancūzija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, panaikinusią vergų prekybą (kai kurios JAV valstijos tai padarė anksčiau) ir vergų prekyba iš Gorė salos sustojo. Tačiau 1802 m. gegužės mėn. Napoleonas atnaujino vergų prekybą po intensyvaus cukraus plantacijų savininkų iš prancūzų Karibų spaudimo. Jiems padėjo Napoleono žmonos Žozefinos (Joséphine de Beauharnais), kuri buvo Martinikos plantatoriaus dukra, parama. 1815 m. kovo mėn., Šimto dienų laikotarpiu, Napoleonas galutinai panaikino vergų prekybą norėdamas įgyti Didžiosios Britanijos paramą (Škotija niekada nepripažino vergų prekybos, o Anglija ją panaikino 1807 m.) ir vergų prekyba nebebuvo sugrąžinta. Tad 1815 m. Gorė nustojo oficialiai prekiauti vergais. Iš tiesų, Prancūzijos vyriausybė efektyviai nepanaikino vergų prekybos ir nelegali vergų prekyba vyko iki 1848 m., kai naujai įkurta Antroji Respublika galutinai panaikino vergų prekybą prancūzų valdomose teritorijose.

Išnykus vergų prekybai Gorė sala pradėjo verstis legalia prekyba. Bet mažas miestas ir uostas buvo nepatogioje padėtyje, kad pro jį būtų gabenami milžiniški žemės riešutų kiekiai, atvežami iš žemyno. Tad pirkliai žemyne įkūrė gyvenvietes. Iš pradžių Rufiskę (1840 m.), vėliau Dakarą (1857 m.) ir daugelis šeimų paliko salą.