Glosolalija

Glosolalija (gr. γλώσσα (glossa) 'liežuvis' + λαλώ (lalô) 'lalėti, čiauškėti') – kalbėjimas beprasmiais garsais, iš skambesio panašus į rišlią nežinomą kalbą, be ryšio skleidžiamus garsus arba kalbėjimą nežinoma mistine kalba. Dažnai naudojama kaip įvairių religinių apeigų dalis (religinė glosolalija, maldos kalbos), pasitaiko tarp kai kuriomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių.

Lingvistinis požiūris

Glosolalijos garsai dažniausiai būna padrikai tariamos gimtosios žmogaus kalbos fonemos. Todėl skirtingų tautybių žmonių glosolalija skiriasi viena nuo kitos, tačiau šiek tiek primena jų pačių gimtąją kalbą. Lingvistiniu požiūriu, glosolalijai trūksta semantikos, sintaksės ir morfologijos, todėl ji nėra kalba.

Psichologinis požiūris

Pirmoji mokslinė glosolalijos studija buvo atlikta psichiatro . Tai buvo dalis jo šizofrenija sergančių pacientų kalbėsenos tyrimo.

1927 metais G. B. Kutenas išleido knygą Speaking with tongues: historically and psychologically considered, kuri vėliau ilgai medicininėje literatūroje buvo laikoma šios srities autoritetu. Kaip ir Krepelinas, Kutenas glosolaliją susiejo su šizofrenija ir .

1972 metais Džonas Kildalas knygoje The Psychology of Speaking in Tongues pažiūrėjo į tai iš kitos pusės. Jo nuomone, glosolalija nebūtinai yra psichinių sutrikimų ar stresų pasekmė. Kita vertus, Kildalas pastebėjo, kad glosolalistų gyvenime dažniausiai yra buvę daugiau krizių, be to, jiems labiau reikia autoritetų.

Nikolas Spanosas teigė, kad glosolalija yra išmokstama savybė ir jai nereikia jokių transų (Glossolalia as Learned Behavior: An Experimental Demonstration, 1987).

Glosolalija religijoje

Kai kurios krikščionybės konfesijos maldas kalbomis (angl. speaking in tongues) laiko Dievo per Šventąją Dvasią siųsta dovana. Šis požiūris remiasi Šventajame Rašte Apaštalų darbų knygoje aprašytais įvykiais, kai po Šventosios Dvasios nužengimo apaštalai pradėjo kalbėti iki tol jiems nepažįstamomis kalbomis ir visi ten esantys kitataučiai suprato juos. Taip pat Šventajame Rašte minima kita „kalbėjimo kalbomis“ rūšis, kai kalbančiajam reikia aiškintojo (vertėjo).

Kai kurios krikščioniškos konfesijos „kalbėjimą kalbomis“ laiko praeities ženklu, netikintiesiems liudijusiu, kad žmogus apimtas Šventosios Dvasios. O kitos praktikuoja glosolaliją ir mūsų laikais. Lietuvoje glosaliją pamaldose praktikuoja Tikėjimo žodžio ir sekmininkų tikintieji, rečiau – Romos katalikų bažnyčia.

Kituose tikėjimuose taip pat praktikuojama glosolalija: šamanistiniuose, vudu ritualuose, naujuose religiniuose judėjimuose, ezoteriniuose kultuose.

Glosolalija kitur

Glosolalija kartais naudojama muzikoje tiek kaip savita kalba, tiek kaip realios kalbos imitacija. Glosolalinę kalbą naudoja atlikėjai Lisa Gerrard (taip pat grupėje Dead Can Dance), Theodor Bastard, Era ir kt.

Glosolalija gali būti naudojama ne tik žodžiu, bet ir užrašoma. Kartais glosolalijos padariniu laikomas taip ir neiššifruotas Voiničiaus rankraštis.

Taip pat skaitykite

• Ksenoglosija

Nuorodos

• Glosolalija
• Glosolalijos pavyzdys
• Glosolalijos pavyzdys „Dead Can Dance“ kūrinyje Gloridean
• Glosolalijos pavyzdys imituojant tikrą (indišką) kalbą „Theodor Bastard“ kūrinyje