Giorgione

Džordžonė (it. Giorgione, 1477(78)–1510 m.) – italų brandžiojo renesanso dailininkas, priklausęs Venecijos dailės mokyklai. Džordžonė žinomas vienais garsiausių paveikslų Europos mene „Mieganti Venera“ ir „Audra“.

Spėjamas Džordžonės autoportretas (Hercogo Anton Ulrich muziejus, Braunšveigas)

Biografija

Džordžonė (tikr. Giorgio Barbarelli da Castelfranco) gimė 1477 arba 1478 m. Kastelfranko Veneto miestelyje, 40 km iki Venecijos. Manoma, kad jis buvo Džiovanio Belinio mokinys ir jau būdamas vos 23 metų gavo pirmuosius užsakymus. Džordžone („didžiuoju Džordžu“) buvo pramintas dėl didelės figūros ir charakterio. Džordžo Vazario teigimu, jis apie 1500 m. susitiko su Leonardu da Vinčiu, iš kurio perėmė kai kuriuos būsimuosius savo dailės bruožus. Dž. Vazaris taip pat mini, kad Ticianas buvo jo mokinys, tuo tarpu K. Ridolfis tikina, kad abu, Džordžonė ir Ticianas, buvo Džiovanio Belinio mokiniai. Gali būti, kad Džordžonė kurį laiką mokėsi pas Vitorę Karpačą. 1507 m. Džordžonė gavo užsakymą nutapyti gimtojo miesto katedros altoriaus paveikslą („“). 1507–08 m. tapė paveikslą (neišlikęs). 1508 m. Džordžonė kartu su Ticianu tapė freskas Fondaco dei Tedeschi vokiečių pirklių viešosios įstaigos sienose. Šie darbai pražuvo gaisro metu, išliko tik menki fragmentai.

Vieninteliu datuotu Džordžonės paveikslu (1506 m.) ir kurio kitoje pusėje autoriumi nurodytas dailininkas (Zorzi da Castelfranco) yra portretas „Laura“. Venecijos kolekcionierius Marcantonio Michiel 1521−1543 m. aprašė grupę dailininko paveikslų, iš kurių nustatyti tik 4 ar 5. Tai „Mieganti Venera“, „Audra“, „Trys filosofai“, „Berniukas su strėle“ ir „Kristus, nešantis kryžių“ (Šv. Roko bažnyčioje Venecijoje, priskyrimas abejotinas, tikriausiai Ticiano). 1648 m. Karlas Ridolfis biografijose „Kastelfranko Madoną“ priskyrė Džordžonei. Šis priskyrimas visuotinai pripažįstamas menotyrininkų. Džordžonė mirė 1510 m. nuo maro, kuriuo esą užsikrėtė nuo meilužės (anot Dž. Vazario). Manoma, kad tai įvyko lapkričio mėnesį. Džordžonė laikomas vienu pirmųjų Europos menininkų, kuris specializavosi privačių užsakovų užsakymams.

Tapybos darbai

„Mieganti Venera“ (po 1510, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)

Savo gyvenimo metu Džordžonė buvo žinomas kaip audringo talento dailininkas, tačiau maža jo darbų išlikę. Iš viso tik apie 20 paveikslų šiuo metu priskiriama Džordžonei ir tik vienas, „Laura“, yra datuotas ir jo autoriumi nurodytas Džordžonė. Sunkumą nustatant Džordžonės darbus sudaro jų panašumas į ankstyvuosius Ticiano darbus. Be to, dėl netikėtos ir ankstyvos mirties Džordžonės paveikslus baigė kiti dailininkai. Pvz., paveikslą „Trys filosofai“ baigė Sebastianas del Pjombas, o „Miegančios Veneros“ dangų ir peizažo detales − Ticianas.

Džordžonė pasižymėjo kaip vienas pirmųjų Vakarų dailės tapytojų, kurio paveiksluose alegorinės ir istorinės asociacijos perkeliamos į antrą planą. Dailininkas leidžia grožėtis pačiu dailės objektu. Paveikslas „Audra“ laikomas pirmuoju peizažu, o „Mieganti Venera“ pačiu reikšmingiausiu moters akto pavaizdavimu Vakarų dailėje. Džordžonės įtaką patyrė Palma Vyresnysis ir Dosas Dosis.

„Mieganti Venera“ pabrėžia nuogo moters kūno verte paveiksle ir tapo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių dailės darbų. Dailininko sumanymas pavaizduoti Venerą miegančią ir atitrūkusią nuo žiūrovo bei paveikslo aplinkos, idėjos realizacija veikia šokiruojamai netgi Modernizmo amžiuje (vienu metu paveikslas buvo priskiriamas Rafaeliui). Kai kurių kritikų vertinimu, Džordžonė yra pirmasis klasikinės eros dailininkas, savo darbuose turėjęs modernumo bruožų.

Darbų galerija

• „Mozės išbandymas ugnimi“ (apie 1502, Uficių galerija, Florencija)
• „Judita“ (apie 1504, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
• „Laura“ (1506, Meno istorijos muziejus Vienoje)
• „Berniukas su strėle“ (apie 1506, Meno istorijos muziejus Vienoje)
• „“ (apie 1506, Kastelfranko Veneto katedra)
• „Kastelfranko Madona“, fragmentas (apie 1506, Kastelfranko Veneto katedra)
• „Trys filosofai“ (apie 1508, Meno istorijos muziejus Vienoje)
• „Audra“ (apie 1507-08, Akademijos galerija, Venecija)
• „Audra“, fragmentas
• „Saulėlydis“ (apie 1505, priskiriamas, Nacionalinė Londono galerija)
• „Piemenėlių pagarbinimas“ (apie 1505, priskiriamas, Nacionalinė Vašingtono dailės galerija)
• „Trys amžiai“ (apie 1505, priskiriamas, Piti rūmai, Florencija)

Išnašos

1. Ramutė Rachlevičiūtė. Giorgione (Džordžonė), Giorgio da Castelfranco, tikr. Giorgio Barbarelli. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 691 psl.
2. Chilvers, Ian. The Oxford Dictionary of Art. Oxford University Press, 2004. p. 290

Nuorodos

Vikiteka: Giorgione – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• treccani.it
• Encyclopaedia Britannica
• wga.hu
• Džordžonės darbų galerija
• Džordžonės biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) 2012-03-18 iš Wayback Machine projekto.