Germaniškoji teisė

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Germaniškoji teisė (Germanų teisės pošeimis, vokiškoji teisė) – Kontinentinės teisės pošeimis, apimantis vokiškai kalbančių valstybių teisę. Valstybės – Vokietija ir Austrija, Šveicarija; taip pat Graikija Turkija, anksčiau taip pat Prūsija. Šiame teisės pošeimyje dominuoja racionali, , konceptualaus mąstymo teisė (žr., pavyzdžiui, ). Pošeimio „lyderė“ bei teisinių tradicijų pradininkė – Vokietija.

1896 m. Vokietijos civilinis kodeksas (BGB) turėjo didelę įtaką kontinentinės teisės plitimui Europoje bei Azijoje

Istorija

Iš pradžių Vokietijos teritorijose dominavusi germanų teisė buvo pamažu išstumia ir pakeista. XV a. vyko Romėnų teisės recepcija. Ją palengvino tai, kad Šventoji Romos imperija save laikė , o romėnų teisei plisti padėjo ta aplinkybė, kad Šventosios Romos imperatoriaus galios mažėjo Imperijos teritorijų (valstybių) valdytojų naudai. Tokiu būdu negalėjo formuotis Bendroji vokiškoji teisė, bent iš dalies galinti išstumti recepuotąją romėnų teisę (kaip Prancūzijoje ar Skandinavijos šalyse). Taip pat nebuvo veiksmingos imperinės teisminės valdžios, galinčios (su)norminti praktiką visoje šalyje. Imperijos Teismo () kompetencija buvo apribota privilegijų ( ir ), kurias užsitikrino teritoriniai kunigaikščiai.

Kai pagaliau 1495 m. Imperijos Teismas (Reichskammergericht) buvo įsteigtas, kurti bendrąją privatinę bendravokiškąją teisę buvo jau per vėlu. Romėnų teisė dėka jos turtingo ir diferencijuotų priemonių bei teisinių instrumentų vis labiau įsitvirtino, nes germaniškosios teisės taikymo formos jau nebeatitiko laiko reikalavimus. Prasidėjęs teisės perėmimas (recepcija) kai kur vyko netgi in complexu.

Prie romėnų teisės paplitimo taip pat prisidėjo teisės žinių sklaida, ypač teisininkų mokymas bei rengimas. Pirmiausia jie buvo rengiami Šiaurės Italijos universitetuose (pvz., Bolonijos universitetas). Vėliau taip pat Vokietijos universitetai pradėjo mokyti romėnų teisės.