Žoržas de La Tūras La Turas pranc Georges de La Tour 1593 m kovo 14 1652 m sausio 30 d XVII a prancūzų baroko tapytojas

Žoržas de La Tūras (La Turas, pranc. Georges de La Tour, 1593 m. kovo 14 − 1652 m. sausio 30 d.) – XVII a. prancūzų baroko tapytojas karavadžistas. Jo paveikslams būdingos scenos, apšviestos silpna žvakės ar deglo šviesa.

Biografija

Žoržas de La Tūras gimė Vik Siur Sei miestelyje Lotaringijoje (dab. Mozelis) kepėjų šeimoje. 1617 m. vedė Diane Le Nerf, kuri buvo pasiturinčių sidabro meistrų duktė. 1620 m. La Tūras persikraustė į gimtąjį žmonos miestą Liunevilį, netoli Nansi. Mažai yra žinių apie dailininko gyvenimą, nes po mirties jis buvo užmirštas. Ankstyviausiais laikomi jo paveikslai turi ryškių Karavadžo dailės įtakos pėdsakų. Kur ir kaip La Tūras susipažino su karavadžistine daile, lieka nežinoma. Spėjama, kad įtaka galėjo persiduoti dailininkui susipažinus su olandų Utrechto karavadžistų darbais. Ypač Gerrit van Honthorst paveikslai pasižymėjo gilios tamsos darbais, kurie būdingi ir La Tūrui. Gali būti, kad karjeros pradžioje jis pabuvojo Italijoje, kas buvo įprasta tarp pradedančiųjų to meto Europos dailininkų. Arba perėmė italų dailės bruožus iš ten pabuvojusių Lotaringijos dailininkų, kaip Jean Le Clerc. La Tūro darbams būdinga rimtis ir menkoje šviesoje supaprastintos paveikslų herojų formos. Pirmuosiuose darbuose La Tūras sekė karavadžistiniais siužetais, pvz., paveikslo „Ateities spėjimas“ tema, kai bandoma pavogti iš buriamojo, buvo populiari tarp XVII a. pradžios karavadžistų. Vėlesniuose religiniuose paveiksluose La Tūras išvystė nuosavą monumentalų stilių. Kai kurie La Tūro paveikslai egzistuoja keliomis kopijomis ir juos sunku tiksliai priskirti dailininko rankai. Kai kurios versijos tikriausiai buvo tapytos dirbtuvėse. Žinoma, kad La Tūro sūnus Etjenas buvo dailininku ir dirbo tėvo dirbtuvėse.

Liunevilyje La Tūras buvo vieninteliu profesionaliu dailininku ir nestokojo užsakymų. Jam darbų užsakė Lotaringijos hercogas Henrikas II. Po 1630 m., trisdešimtmečio karo metu Liunevilis buvo beveik visiškai sugriautas, Lotaringija inkorporuota į Prancūzijos karalystės sudėtį. 1638-39 m. La Tūras lankėsi Paryžiuje, atliko darbų kardinolui Rišeljė. Jo darbas, vaizduojantis Šv. Sebastijoną (neišlikęs arba nenustatytas), buvo įteiktas karaliui Liuvikui XIII. Jis minimas pakeltas į karaliaus dvaro tapytojus. Tikriausiai karaliaus malonė truko labai trumpai. Žoržas de La Tūras grįžo į Liunevilį, kur miestas 6 kartus kasmet 1644−1651 m. laikotarpiu užsakinėjo jam paveikslus, kurie buvo dovanojami Prancūzijos vietininkui Lotaringijoje. Žoržas de La Tūras mirė 1652 m. sausio 30 d. Prieš dvi savaitės buvo mirusi jo žmona. Manoma, kad abu jie mirė nuo epidemijos. Dailininkas buvo minimas „žymiu“, tačiau iškart po mirties buvo visiškai užmirštas. Tik po 1915 m., ypač vokiečių mokslininko Hermann Voss pastangomis, grupė paveikslų, anksčiau priskirtų kitiems dailininkams (Riberai, Utrechto karavadžistams) buvo identifikuoti esantys Žoržo de La Tūro. Nuo to laiko dailininkas laikomas vienu iškiliausių XVII a. Prancūzijos tapytojų. Tik apie 40 La Tūro darbų laikomi autentiškais, keletas jų pasirašyti ir datuoti.

Darbų galerija

„Ateities spėjimas“ (apie 1630, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
„Muzikantų muštynės“ (1625-30, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
„Šv. Sebastijonas, lankomas Šv. Irenos“ (1634−1643, Berlyno paveikslų galerija)
„Naujagimis“ arba „Šv. Naktis“ (po 1640, Reno vaizduojamojo meno muziejus)
„Šv. Juozapas, dailidė“ (po 1640, Luvras, Paryžius)
„Piemenų pagarbinimas“ (apie 1645, Luvras, Paryžius)
„Atgailaujanti Marija Magdalena“ (1635-40, Nacionalinė Vašingtono meno galerija)
„Marija Magdalena prie smilkstančios liepsnos“ (Los Andželo apygardos meno muziejus)

Nuorodos

Vikiteka: Georges de La Tour – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Georges de La Tour WGA tinklalapyje
Apybraiža apie Georges de La Tour
Apie Georges de La Tour Encyclopaedia Britannica tinklalapyje
Georges de La Tour biografija Vašingtono meno galerijos tinklalapyje