Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Djordis Lukačas (vengr. Lukács György, 1885 m. balandžio 13 d. Budapešte – 1971 m. birželio 4 d. Budapešte) – vengrų marksistinis filosofas ir literatūros kritikas.

Biografija

Gimė 1885 m. balandžio 13 d. Budapešte. Studijavo Budapešto, Berlyno, Heidelbergo universitetuose. Jo filosofinei pasaulėžiūrai didžiausią įtaką padarė klasikinė vokiečių filosofija. Ankstyvuoju laikotarpiu parašė „Siela ir formos“ (1910), „Šiuolaikinės dramos vystymosi istorija“ (1912), „Romano teorija“ (1920).

Pirmojo pasaulinio karo metu subrendo jo protestas prieš buržuazinę kultūrą ir užuojauta darbo klasei. Spalio revoliucija Rusijoje paskatino jį įstoti į Vengrijos komunistų partiją. Sutriuškinus Vengrijos socialistinę respubliką, pasitraukė į Vieną. Vėliau iki karo pabaigos dirbo Maskvoje, kur tyrinėjo K. Markso ir F. Engelso estetikos palikimą, vystė klasinio realizmo teoriją. Pasisakė prie vulgariąją sociologiją ir modernizmą. Šiuo laikotarpiu parašė filosofinę knygą „Istorija ir klasių sąmonė“ (1923), išleido rinkinius „XX a. literatūrinės teorijos ir marksizmas“ (1937) ir „Apie realizmo istoriją“ (1939), taip pat veikalus „Istorinis romanas“, „Gėtė ir jo epocha“, „Jaunasis Hėgelis“ ir kitus.

1945 m. grįžo į Vengriją, kur užsiėmė naujosios kultūros kūrimu. Aktyviai kovojo už taiką, buvo Pasaulinės taikos tarybos narys. Gavo Košuto premiją. Išleido „Proto sunaikinimas“ (1954). Dvitomyje „Estetikos specifika“ (1963) susistemino marksistinę estetiką – realizmą mene pateikdamas lenininės atspindžio teorijos požiūriu. Ją smarkiai kritikavo neomarksistinė Frankfurto mokykla (Rože Gorodi ir kiti). Gyvenimo pabaigoje rašė visuomeninės būties ontologijos klausimais.

Mirė 1971 m. birželio 4 d. Budapešte.