Gardino Senoji pilis XII a XVIII a gynybinių kulto ir visuomeninių pastatų kompleksas Gardine Nemuno dešiniajame krante

Gardino Senoji pilis – XII a. – XVIII a. gynybinių, kulto ir visuomeninių pastatų kompleksas Gardine, Nemuno dešiniajame krante dalis.

Istorija

Senoji pilis pastatyta XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje ant kalvos, ties žiotimis. Medinė, tik vienas kitas pastatas mūrinis. Jos aptvaro viduje stovėjo mūrinė Šv. Boriso ir Glebo cerkvė (1128–1283 m.; išlikę griuvėsiai). Priklausė Kijevo Rusios kunigaikščiams. Apie XIII a. vidurį pilį užvaldė lietuviai. Ant cerkvės griuvėsių jie pastatė mūrinę bažnyčią (išlikę griuvėsiai). 1283–1402 m. pilį 14 kartų puolė kryžiuočiai. Iš jos buvo rengiami žygiai į kryžiuočių pavergtą Prūsą. 1376 m. pilį su miestu užvaldė ir vėliau perstatydino kunigaikštis Vytautas. 1391 m. ją apie 50 dienų buvo apgulusi Lenkijos karaliaus Jogailos, kovojančio su Vytautu, kariuomenė ir ją užėmė. Vytautas, padedamas Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado fon Valenrodo, pilį 1392 m. atsiėmė; leido prie pilies apsigyventi vokiečių riteriams.

Iki 1398 m. didelio gaisro Senoji pilis buvo sutvirtinta žeme ir medžiais, turėjo XII a. – XIII a. statytus mūrinius bokštus. Po gaisro Vytautas pastatydino mūrinę gotikinę netaisyklingo trikampio formos, vadinamąją Vytauto pilį. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto tvirtovę sudarė ant kalvų įrengtos Aukštutinė pilis ir Žemutinė pilis, perskirtos griova.

XV a. Žemutinė pilis išplėsta ir paversta valdovo rūmais, čia trumpai gyvendavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji kunigaikščiai, joje mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, jo sūnus Šv. Kazimieras, vėliau paskelbtas šventuoju.

Joje posėdžiaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, nuo 1678 m. rinkdavosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos seimai, veikė , Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.

Aukštutinė pilis pastatyta Senosios vietoje, turėjo 2 aukštų kunigaikščių rūmus, 5 bokštus, mūrinį aptvarą, pakeliamąjį tiltą. Aukštutinės pilies rūmus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro ir kitų užsakymu italų architektai XVI a. pabaigoje rekonstravo į renesansinius reprezentacinius karališkuosius rūmus – vadinamąją Batoro pilį, joje valdovas ir mirė.

XVII a. per griovą vietoj pakeliamojo išmūrytas arkinis tiltas. Pilį 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė, ji 1678 m. atstatyta, bet 1708 m. Šiaurės karo metu ją vėl sudegino Švedijos kariuomenė. XIX a. pristatytas trečiasis aukštas.

Žemutinė pilis 1734–1751 m. italų architektų perstatyta į dviejų aukštų trijų korpusų rūmus, ši pilis vadinama Naująja pilimi, arba Karališkąja pilimi. Aukštutinėje ir Karališkojoje pilyse veikia Gardino istorijos ir archeologijos muziejus įkurtas 1920 m. Tarpukariu lenkų archeologai atidengė XII a. – XIV a. Senosios pilies pastatų likučius, griuvėsiai konservuoti, fragmentai restauruoti. Po karo tos pilies teritoriją kasinėjo Leningrado, Maskvos ir Baltarusijos archeologai.

Literatūra

Трусаў, А. А.; Собаль, В. Е.; Здановіч Н. І. Стары замак у Гродне ХІ-XVIII стст.: Гіст.-археал. нарыс. Мн., 1993.

Šaltiniai

Kazys Napoleonas Kitkauskas, Algirdas Matulevičius, Adolfas Tautavičius. Gardino Senoji pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 424 psl.

53°40′38.95″ š. pl. 23°49′21.67″ r. ilg. / 53.6774861°š. pl. 23.8226861°r. ilg. / 53.6774861; 23.8226861

Vikiteka: Gardino Senoji pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Kazys Napoleonas Kitkauskas, Algirdas Matulevičius, Adolfas Tautavičius. Gardino Senoji pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 424 psl.