Galūnė (kalbotyra)

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Galūnė – po kamieno einanti kintamoji žodžio pabaigos dalis. Galūnės būdingos fleksinėms kalboms.

Galūnė kinta linksniuojant, (asmenuojant), keičiant giminę, skaičių, nuosaką ar laiką. Žodį kaitydami, gauname naują to paties žodžio formą. Iš galūnės matome žodžio giminę, skaičių, linksnį, asmenį, nuosaką, laiką. Kalboje yra nemažai žodžių ir be galūnių.

Galūnės lietuvių kalboje

1. Sudaromi žodžiai keisdami galūnę dažnai keičia ir šaknies balsį.
senas – senis, tankus – tankis, stalas – pastalė, stalčius;
drįsti – drąsa, gražus – grožis, spausti – įspūdis, sverti – svoris, tęsti – tąsa.

2. Dėl tarmių poveikio bendrinėje kalboje vartojamos ilgosios (ištisinės) ir trumposios vienaskaitos įnagininko ir vietininko, daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės. Rašytinei, formaliai kalbai būdingos ilgosios, o sakytinei – trumposios.
akmenimi – akmenim, manimi – manim, sūnumi – sūnum, širdimi – širdim;
kelyje – kelyj, kely, mėlynoje – mėlynoj, pamiškėje – pamiškėj, šulinyje – šuliny;
draugams – draugam, šviesioms – šviesiom;
aplinkybėmis – aplinkybėm, jaukiomis – jaukiom, seserimis – seserim.

3. Kintant linksniavimo sistemai, atsiranda vienaskaitos vardininko, kilmininko, įnagininko, daugiskaitos vardininko gretutinių formų.
mėnuo – mėnulis, mėnuo – mėnesis, šuo – šuva;
debesies – debesio, paties – pačio, rudens – rudenio, šuns – šunies, šunio, vagies – vagio;
akmenimi – akmeniu, sūnumi – sūnu, širdimi – širdžia;
pietūs – pietai, turgūs – turgai.

4. Kalboje vartojamos gretutinės paprastųjų veiksmažodžių bendraties ir 1 bei 2 asmens formos, sangrąžiniai veiksmažodžiai. Trumposios veiksmažodžių formos taip pat būtingos sakytinei vartosenai. Turėtina omenyje, kad bendraties formantas -ti (-tis, -t) yra ne galūnė, o priesaga.
bėgti – bėgt, žymėti – žymėt;
puolame – puolam, valgykime – valgykim;
eikvokite – eikvokit, galvojome – galvojom;
sukuosi – sukuos, nešiesi – nešies.