Gabjaujis

Gabjauja (Gabjaujis, Gabjaugė, Gabjaukuras, Gabjaugis) – javų deivė (arba dievas), globojanti nuimtus javus, kluonus. Gabjauja – jaujos globėja.

Paminėjimai

Pirmą kartą paminėta 1673 m. Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco lietuvių kalbos gramatikoje.

Daugiausiai apie Gabjaują (Gabjauga) rašė Matas Pretorijus (XVII a. pabaiga). Jis teigė, kad tikėta Gabjaują saugant nuo gaisro džiovinamus javus, pastatus, kuriuose jie laikomi. Aprašė Gabjaujos garbinimą (jai aukodavo gaidžius) per kūlimo pabaigtuvių šventę. Matas Pretorijus atskirame skyriuje išsamiai aprašė Gabjaujos šventę, nurodydamas, kad tai yra tarsi jaujų šventė, keliama dievui Gabjaujui, kuris yra jaujos, javų ir ugnies dievas.

Iškūlus javus, buvo švenčiama šventė, skirta deivei Gabjaujai dėkojant, kad leido sėkmingai išdžiovinti ir iškulti javus. Jai pagerbti būdavo daromas alus ir kepama duona. Per šventę buvo aukojamas baltas ir juodas, bet ne raibas ar raudonas gaidys. Gaidį užmušdavo lazda. Šeimininkas mušdamas kalbėdavo: „Gabjauja, būk linksma ir mums maloni“. Užmuštą gaidį šeimininkė nupešdavo, pastatydavo ant ugnies. O šeimininkas jį virdavo ir negalėdavo nuo virimo pasitraukti, jei labai reikdavo nueiti, jį pavaduodavo sūnus. Saugodavo, kad prie verdamo gaidžio neprisiartintų jokia moteris ar koks nors svetimas žmogus. Žmona baltai užtiesdavusi stalą, ant kurio padėdavo duonos o šeimininkas – išvirtą gaidį. Rankoje laikydamas pripildytą alaus kaušelį, kalbėdavo maldą (Wieszpatie Diewe Gabjaugia, mes taw padekavojom, iog galeiom tawo Szittos gerrus dowanus gerrai iszdirpti). Po to šeimininkas gerdavo pirmą kaušelį, prieš tai nupylęs ant žemės alaus Žemynėlei, vėliau gerdavo į savo sūnus ir tarnus ir tik po to gerdavo visi kiti. Apėjus apeiginiam kaušeliui aplinkui, visi, išskyrus moteris, pradėdavo valgyti. Atlikus apeigas, sueidavo moterys, kurios gerdavo, bet ne iš apeiginio kaušelio, valgydavo, o likučius atiduodavo šuniui. Baigdamas puotą, šeimininkas, paėmęs kaušelį į ranką, kalbėdavo: "Mielas dieve Gabjauji, mes tavo šventę gerai atšventėm, būk linksmas ir palaimink mus. Saugok mus, mūsų šeimyną, namus ir ūkį, gyvulius“.

Gabjaujos ar Gabjaujo šventę dar XIX a. užrašė Jonas Jablonskis, Mykolas Miežinis, Antanas Juška.

Interpretacijos

Vardas kildinamas nuo žodžių „gaubti, gobėti“ ir „jauja“.

Nors Matas Pretorijus mini Gabjauja teigia, kad vyriška dievybė. Pagal Jokūbą Brodovskį ir Pilypą Ruigį Gabjauja yra turto deivė. Tačiau Algirdas Julius Greimas lyties klausimo nespreądžia, o teigia, kai jis – ugnies dievas.

Gabjauja ar Gabjaujis galbūt tapatus Jono Lasickio minimai Gabie, nes pastarasis aprašo jos pagerbimo paprotį po kūlės. Tačiau Lasickio Gabie paprastai tapatinama su ugnies deive Gabija.

Anot Dalios Senvaitytės, Gabie, Gabjauja, Gabjaujis semantiškai siejasi ne tik su ugnimi, bet ir su kluonu, javais. Įtikėtina, kad ši dievybė visų pirma galėjo sietis su javais ir derlingumu, o jos sąsajos su ugnimi, galimas dalykas, atsirado dėl gaisro pavojaus kluonuose kūrenant jaujas. Gabijauja lietuvių kalboje buvo vadinama ir paskutinė jauja (kulti ar minti). Gabjaujos vardu lietuvių kalboje taip pat galėjo būti vadinama ir piktoji dvasia, nelabasis (pvz., prakeiksmai tegu tave gabjauja, kad tave pagautų gabjauja). Greičiausiai demoniškų bruožų dievybė įgavo senajam tikėjimui nykstant, o krikščionybei įsigalint.

Literatūra

1. Dalia Senvaitytė. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje. Mitologinis aspektas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
2. Gabjauja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
3. Gabjauja. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 280 p.