Okeo kultūra

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Okeo kultūra (viet. Văn hóa Óc Eo) – geležies amžiaus archeologinė kultūra, paplitusi I–VII a. dabartiniame pietų Vietname ir pietų Kambodžoje. Tapatinama su kinų šaltiniuose minima karalyste.

Okeo kultūra
I a. – VII a. →
Višnu statulėlė
Dab. valstybės	pietų Vietnamas, pietų Kambodža
Gyvenvietės	,
Amžius	Geležies amžius
Lingvistinė grupė	proto-khmerai (?), proto-čamai (?)
Valstybingumas
Vikiteka	Okeo kultūraVikiteka

Aprašymas

Okeo kultūros centras buvo Mekongo žemupis. Šis regionas yra vagojamas dirbtinių irigacijos kanalų. Vietos gyventojai dirbo žemę, augino ryžius, vandens buivolus, kiaules, kitus naminius gyvūnus. Kultūros gyvenvietėse randami papuošalai, keramika, monetos, religinės statulėlės. Didžiausia atrasta kultūros gyvenvietė buvo Okeo, stovėjusi netoli jūros ir naudota kaip uostas. Iš jos į šiaurę vedė vandens kelias į kitą svarbią kultūros gyvenvietę Angkor Borėjų (dabartinės Kambodžos teritorijoje).

Okeo kultūros atstovai vykdė plačią prekybą. Ji patyrė labai stiprią įtaką iš Pietų Azijos. Kultūros meno dirbiniuose jaučiami indiški motyvai, indiški mitologiniai personažai ir siužetai. Kultūros visuomenė buvo labai induizuota, čia randama įrašų sanskrito kalba. Nėra galutinai aišku, kokia kalba kalbėjo šios kultūros kūrėjai, tačiau spėjama, kad jie galėjo būti proto-khmerai ar proto-čamai.

Gali būti, kad Okeo uostas buvo Ptolemėjaus minima paslaptingoji Katigara. Pati Okeo kultūra tapatinama su tuometiniuose Kinijos šaltiniuose aptinkama Funanės karalyste. Ši karalystė labiausiai suklestėjo III a., kuomet tapo galinga prekybine valstybe. Vėliau Funanė (ir Okeo kultūra) buvo nukariauta Čenlos karalystės.